Amžinai. [Klaroline]

19.

Užverbavimo ryšys

-Aš negaliu žudyti antrininkės, ypač, jeigu ji yra panaši į Eleną,- suinkštė Deimonas, jam tai kėlė per daug prisiminimų,- suprask, negalėsiu net pažvelgt į tą merginą. Kodėl taip elgiesi?- vaikinas ištiesė rankas. Jis grįžo į Misikfolsą tikėdamas, jog Elena gyva. Pasirodo taip nėra.

-Taip, tu galėsi, nes jei to nepadarysi, aš nesijausiu laimingas,- kitas vaikinas perspėjo žydraakį ir pasisuko į tik ką atėjusią merginą. Dėl šių žodžių Deimonas pasijuto lyg kaltas, jam suskaudo širdį ir pasidarė bloga. Viskas tiesiog veržėsi laukan iš vidaus. Vaikinas tiesiog troško išsilieti.

Mergina kuri stovėjo prieš jį buvo visai kaip Elena, tik šioji neturėjo tokių žvilgančių akių, kaip jo mylimoji. Rudi plaukai, kuriuos jis kažkada liesdavo, rausvos lūpos, kurias jis kažkada bučiavo, švelniai rudos akys, kurios visada jį pradžiugindavo, rankos ir ilgi jų pirštai, kurie visada susipindavo su tamsiaplaukio pirštais, vos tik rankos susiliesdavo. Kiekviena detalė priminė jam jo mylimąją, kieviena kūno vieta, jam leido pasinerti į praeitį ir suformuoti tikslų Elenos paveikslą. Vaikinui tai badė kūną, tarsi aštrūs peiliai. Viskas pradėjo griūti. Dešimt metų tiesiog tapo beverčiai, o ši patalpa pradėjo jį smaugti. Nematomi pirštai taip pradėjo spausti gerklę, jog vaikinui išties pritrūko oro.

Sukaupęs visą drąsą, jis pasiryžo baisiausiam dalykui, kuris galėjo jam šauti į galvą. Vaikinas troško gyventi. Jis nenorėjo kentėti. Sukaupęs visas mintis į pykti, Deimonas pradėjo jausti nežmogišką jėgą, apliejančią jo visą kūną ir stipriai užvaldančią jo smegenis. Jo greitas judesys ir jis pačiupo merginai už kaklo. Stipriai užmerkęs akis jis pasuko merginos galvą, ir ši tiesiog susmuko prie jo kojų. Nuošaliau stovėjęs hibridas prilėkė prie antrininkės ir sugirdė jai savo kraujo.

-Nesijaudink, po kelių valandų ji atsibus,- vaikinas pasikėlė ir suplojo delnais, taip pakviesdamas ir savo pakalikus. Jie pakėlė be gyvybės ženglų gulinčią antrininkę ir išnešė ją iš patalpos,- prireiks kelių dienų, jog galėčiau pasigaminti kitą hibridą,- vaikinas nusišypsojo,- kadangi žinai kas būna, jei nužudai žmogų turintį hibrido ar vampyro kraujo.

-Ką aš padariau?- Deimonas suinkštė. Netoliese buvęs veidrodis jį labai suviliojo. Priėjęs vaikinas pamatė naujojo savęs atvaizdą,- turbūt sapnuoju,- drebantys jaunojo hibrido pirštai palietė paakius, kuriuose srūvo kraujas, akys buvo auksinės, kurios priklausė vilkolakiui. Jis negalėjo patikėti tuo, ką mato, vaikinas iš tiesų tapo hibridu.

-Ne, tu nesapnuoji,- griežtas balsas sustabdė Deimoną,- kadangi esi pavaldus man,- vaikinas išsišiepė,- dėl užverbavimo ryšio, žinoma,- pasitaisė,- noriu, kad sužeistumei Karoliną Forbes.

-Bet aš nenoriu jos skriausti, mulki tu!- suriko pasimetęs vaikinas. Jis buvo piktas.

-Aš neklausiau tavęs, aš tau liepiau. Noriu, kad sužeistumei ją tiek kartų, kiek Klausas negalės jos nusaugoti. Beto,- vaikinas žengė kelis žingsnius,- noriu, jog neišsiduotum, grįši kaip žmogus, Deimonai, jie turi taip manyti,- vaikinas paėmė iš vieno savo atėjusių pakalikų buteliuką pilną kraujo,- tai vaistas, pakišk jį Klausui Maiklsonui, noriu, kad jis išgytų nuo vampytrizmo,- suurzgė vaikinas,- nekenčiu jo.

Deimonas jautėsi labai blogai, žinodamas, kad yra pavaldus šiam padarui. Jam tiesiog griaužė vidų. Jis nenorėjo to daryti, bet jis negalėjo paprasčiausiai atsispirti tam.

-Dar vienas klausimas,- pakėlė pirštą vaikinas,- kaip mane pavertei vampyru? Juk mano kūne buvęs vaistas atmeta bet kokį vampyro kraują.

-Visu pirma, aš nesu pilnai vampyras, antra, tu buvai išgydytas nuo vampyrizmo, ne nuo vilkolakio prakeiksmo, trečia, mirei, ir aš iš karto išsunkiau tavo kraują. Beto, nenoriu, jog atsimintumei kas aš, tiesiog privalai žinoti savo pareigą. O dabar marš,- vaikinas pametė Deimonui buteliuką, pilną jo paties kraujo, ir pradingo.

***

Šiuo metu laikrodis rodė pirmą valandą nakties ir dvidešimt tris minutes. Štai tokiu metu Deimonas pabeldė į Maiklsonų duris. Jas atidarė grynakraujė ragana ir kiek nusistebėjo.

-Tu gyvas?- ji greitai palietė vaikino ranką ir norėjo įtemti jį į vidų, bet šis sustabdė ją. Deimonas žinojo, jog čia tikrai bus magijos, kuri nepraleis jo vidun.

-Nagi užeik,- štai kiek prireikė, jog mistiškai atsiradęs žydraakis įeitų į vidų,- einu atnešiu tau arbatos ir užkąsti, turbūt esi alkanas, Karolina svetainėje,- perspėjo šviesiaplaukė ragana.

Deimonas linktelėjo ir patraukė į svetainę. Vaikinas vis dar buvo šoke. Jis mąstė, kaip galėtų pranešti apie save, bet mintys sukosi tik apie jam duotą misiją, tačiau jis niekaip negalėjo atsiminti kas jam tai paliepė, šioje vietoje jam buvo didžiulė, tamsi skylė. Deimonas niekaip negalėjo nustoti galvoti, kaip sužeisti Karoliną ir kaip sugirdyti vaistą Klausui. Tai jį pradėjo varyti iš proto.

-Deimonai?- sutrikęs balsas kiek išblaškė vaikiną,- tu sveikas!- ji tyliai riktelėjo ir puolė vaikinui į glėbį,- aš vos nemiriau iš nerimo!- piktas žvilgsnis nutūpė ant tamsiaplaukio veido,- beto,- Karolina stipriai suraukė nosį, nes tai ką ji užuodė buvo šlykštus kvapas,- tu smirdi šunimi. Ir aš užuodžiu kraują.

-Aš pavargęs,- lyg robotas vaikinas atkirto,- susitikime ryt, papasakosiu viską,- štai toks elgesys baisiai nustebino Karoliną. Ji negalėjo suprasti kas nutiko Salvatorių broliui.

Dar vienas keistas dalykas per šią savaitę. Tai tikrai nejauku. Klausas dingęs jau geras dvyliką valandų, Deimonas grįžta po tryjų dienų visiškai sveikas ir tuo pat metu kažkoks keistas. Kokios nelaimės šį kartą užklups merginą ir josios draugus?

Pažiūrėkit video!