Amžinai. [Klaroline]

21.

Lorenzo

Rytą Maiklsonų namai skendėjo tyloje. Frėja, Elijus ir Rebeka miegojo. Deimonas, jau seniai išnešė kailį iš namų, kadangi nugirdo keletą Klauso ir Karolinos tylių, naktinių pokalbių nuotrupų. Klausas tyliai sėdėjo ant kėdės ir miegojo, laikydamas šalia gulinčios Karolinos ranką, o ši kaip tik buvo jau prabudusi. Ji ramiai ir švelniai žvelgė miegančiam vaikinui į veidą. Jos akys slydo visais jo bruožais, tarsi per žemėlapį, kuris vestų iki lobio. Dangus lauke jau buvo giedras, todėl kambarys prisipildė švelnios gelsvos spalvos, kurią skleidė rytinė saulė.

-Ilgai mane stebi?- pašaipus ir išskirtinis akcentas sutrikdė Karoliną, tad ši greitai nusuko veidą. Jei Klausas pamatytų, jog ji rausta, būtų viskas aišku.

-Apie ką tu čia?- apsimestinis žvilgsnis lakstė po kambarį,- stebėjau aplinką, nes buvo itin ramu. Mėgavausi tuo, jog dabar viskas taip lengva, bent šią akimirką,- suvirpėjo.

Grynakraujo žvilgsnis nuklydo šonan, jis jautėsi kaltas.

-Pažadėjau tave saugoti,- sunkiai nuryjamas gumolas atsirado Klauso gerklėje. Vaikinas stengėsi žiūrėti bet kur, tik ne į Karoliną.

-Viskas gerai,- ji perspėjo ir patraukė ranką iš Klauso delno, tada pakilo iš lovos,- viskas gerai,- švelniai pakartojo ir šyptelėjo.

Niklausas pakartojęs šviesiaplaukę pakilo nuo kėdės ir mirktelėjęs paliko ją vieną.

Įsidienojus galėjai laisvai pasakyti, kad Maiklsonai pabudę. Visi jie ruošėsi šeimos pietums, per kuriuos sutarė eiti papietauti į restoraną esantį už Mistikfolso. Netgi tokiais sunkiais momentais jie visi sėmėsi stiprybės vienas iš kito. Ir net per tokius blogus momentus jie rado šviesią akimirką, kurią paskyrė pasibuvimui kartu. Likus dešimčiai minučių iki dvyliktos valandos visi vampyrai, su viena ragana ir vienu hibridu paliko namus. Jie sulipo į tamsios spalvos, galingo variklio džipą. Šviesiaplaukės susėdo gale, o rudaplaukiai broliai užėmė priekines automobilio vietas. Galingas džipas suurzgė ir iš lėto didindamas greitį išsuko iš Maiklsonų kiemo, tada nudūmė per bundančią gatvę. Galbūt ši diena bus kitokia? Be rūpesčių.

Žinoma, Karolina niekaip nenustojo galvoti apie Deimoną, ir tik kažko paklausta ji tyliai suregzdavo atsakymą ir netikrai nusišypsodavo.

Lygiai dvyliktą valandą ir dvidešimt minučių visa šeimyna peržengė per restorano slenkstį ir lyg paprasti žmonės apsidairė. Restoranas buvo kiek toliau nuo Mistikfolso. Jie nenorėjo pietauti visų stebimi.

Praėjus pusvalandžiui, Karolina sėdinti tarp Klauso ir Elijaus pakėlė savo liūdnas akis ir apžvelgė kiekvieno grynakraujo veidą. Rebeka buvo visiškai rami, ji atvirai bendravo su savo šeimos nariais, jos akys spindėjo iš pozityvumo ir džiaugsmo, jog yra kartu su šeima, žinoma, trūksta tik Fino ir Kaulo. Tada iš tiesų viskas būtų idealu. Frėja valgė savo kepsnį su skrudintomis bulvytėmis ir salotų kalnu, lygiu Everestui. Šviesių plaukų ragana taip pat buvo įsijautusi į šeimyninį pokalbį, tačiau baisiai nerimavo dėl savo merginos, Keilinos. Ji jau visas septynias savaites išvažiavusi į komandiruotę. Elijus, sėdintis dešinėje Karolinos pusėje, mažiausiai kalbėjo. Jo rudos ir grobuoniškos akys klaidžiojo per Maiklsonų veidus. Tačiau Karolina niekada nepastebėjo, jog Elijus pažvelgtų į ją. Matyt, ji nėra jam kaip šeima. Nors Elijus kalbėjo mažiausiai, Karolinos pralenkti jam nepavyko. Nes jis keletą kartų prakalbo pats, o štai mėlynakę nuolatos reikėdavo bandyti prakalbinti. Klausas nerodė nei savo negatyvo, nei pozityvo, bent truputį panašesnio į Rebekos. Ne dėl to, kad jam kažkas buvo negerai, bet dėl to, jog jis tiesiog rūpinosi ir mąstė kas nutiko Karolinai. Ji jau valandą laiko nieko normaliai nepasakė. Matyt iš tiesų yra sukrėsta, nors ir tvirtina, kad viskas tikrai gerai.

Prie durų esantis varpelis garsiai suskambėjo, pranešdamas, jog kažkas tik ką įėjo į patalpą. Daugelio žmonių tai nesudomino, bet Karolina visgi pakėlė akis į atklydėlį. Jos lūpos automatiškai prasivėrė, parodydamos nuostabą. Protas kiek aptemo, bet po sekundės viskas grįžo į savo vėžes. Tamsiai rudų ir idealiai sukeltų plaukų asmuo tyliai traukė pro stalelius. Jo tamsios lyg anglis akys ieškojo jam reikiamo vampyro. Lorenzo. Pagaliau Karolina sudarė akių kontaktą su dar vienu atvykusiu vampyru ir akimis paklausė ar jai kažkas negerai. Tai jau trečias asmuo, kurį pamatė ir vėl gyvą, nors ištiesų, vaikiną nužudė Stefanas, negailėstingai išplėšdamas jam širdį.

-Karolina,- priėjęs vaikinas nusišypsojo šviesiaplaukei. Jis kaip visada atrodė lyg tikras Ispanų modelis. Tobulai bicepsus išryškinanti trumparankovė, tamsiai žalios spalvos maikutė buvo prigludusi. Juodi, plėšyti džinsai buvo platūs,- prašau, turiu čia mažai laiko. Gal galime pasikalbėti?

Visi grynakraujai pamatė atvykėlį. Karolina su nuostaba linktelėjo ir atsistojo. Ją pasekė ir Klausas. Jis ketino eiti kartu. Tačiau tylus ir ramus šviesiaplaukės balsas jį vėl pasodino į kėdę, tarsi turėdamas daugiau jėgos negu pats Klausas.

-Jis mano draugas, nesijaudink,- užtikrino ir blauzdomis stumtelėjo kėdę atgal, kad galėtų be vargo palikti stalą.

Tada tiesiog nužingsniavo kartu su Enzo. Tai jau tapo normalu sutikti mirusį draugą. Tai tiesiog per daug normalu.

-Enzo?- tylus balsas pasklido po aplinką,- kaip... kaip tu gyvas?- abejomis rankomis Karolina nustūmė plaukus nuo veido,- žinai, jau baigiu priprasti prie mirusių draugų,- ji sumurmėjo ir pakėlė galvą į giedrą dangų, kuris, atrodo, neturėjo jokių problemų. Visa tai tapo apsurdiška.

-Viskas su laiku, Kare,- jis atsirėmė į sieną,- tai tu,- vaikino rudos akys iš viršaus žvelgė į merginą kuri bandė susitvarkyti su savo plaukais,- dabar eini išvien su grynakraujais,- pašaipi šypsenėlė šmėstelėjo vaikino įdegusiame veide,- bet aš čia ne dėl to, Karolina.

-Pala, pala, pala,- kartojo šviesiaplaukė ir rankos mostu užtildė Enzo,- pasiaiškink, kaip tu gyvas, kas čia vyksta? Aš jaučiuosi sutrikusi, supranti?

-Gerai,- šis atsiduso,- tai Bonės darbas. Ji norėjo perduoti tau žinutę, visi mes, Elena, Stefanas, Bonė, aš, Leksė, netgi Katerina - stebime tave. Gal prieš keletą mėnesių Bonė surado, kaip gali kitoje pusėje užsiimti magija, na tai ne visai magija. Tai žinai...- jis kiek sudvėjojo ar reikėtų apie tai kalbėti,- tai yra blogiau už ekspresiją. Tai nesuprantama magija, tuomet mes kai ką žinojome ir nuo tos šokiruojančios žinios Bonė praktikavo tuo kvailu dalyku kiekvieną rytą ir vakarą, tai mane prikėlė pusei metų daugiausiai arba kelioms dienoms mažiausiai, priklauso nuo to kaip jai seksis praktikuoti tai ir kiek ji mane galės išlaikyti šioje pusėje. Viskas priklauso nuo jos.

-Bet, kodėl tu?- ji susiraukė, šis klausimas nuskambėjo kiek kandžiai ir piktokai.

-Nes žmogus, kuris kėsinasi į jus, žmogus, kuris surengė visus tuos užpuolimus, nuo pat pirmos dienos, saugo vartus tarp dviejų pasaulių. Jis turi inkarą ir raganą, kuri praktikuoja tą patį, ką praktikuoja ir Bonė. Tas žmogus, kiekvieną savaitę su savo ragana prikelia senus vampyrus, juos verčia hibridais. Jo ragana gana stipri. Bet kaip ir visos gamtos tarnaitės, ta mergina pilnai nepasitiki juo. Bonė mane pasiuntė dėl to, kad man su juo neteko susipažinti ir jei kartais jis pastebėtų, jog kažkas eina per inkarą, manęs neatpažintų. Tačiau mūsų draugus jis galėtų panaudoti kaip jauką.

-Kas jis?- galiausiai prakalbo mergina, sukryžiuodama rankas ir įdėmiai apžvelgdama Bonės vaikiną,- kas jis?- pakartojo labiau suirzusi.

-Karolina,- apgailėstaudamas vaikinas tyliai bandė sustabdyti šviesiaplaukę.

-Kas jis?- kiek tvirčiau pakartojo mergina,- tiesiog pasakyk!- garsiau tarė, galbūt net per garsiai, nes po kelių sekundžių, Klausas tvirtai atsistojo prie Karolinos nugaros, matyt merginą bus išgirdęs.

-Taileris Lokvudas,- lėtai ir tyliai išlemeno vaikinas. Stovėjęs grynakraujis suurzgė ir susiraukė. Karolinos širdis pradėjo šokinėti lyg pašėlusi, toks jausmas lyg ji buvo bėgusi maratoną, per keletą šalių. Taileris Lokvudas?

Pažiūrėkitt video, būtinaii!!!