Išgirdus žodžius iš telefono nutirpo rankos. Ašaros pradėjo riedėti mano skruostais. Parklupau ant kelių. Ašaros jau bėgo nevaldomai. Staigiu judesiu atsistojau ir pradėjau vaikščioti. Visus daiktus esančius kambaryje pradėjau trankyti, mėtyti, taip sukeldama didžiulį triukšmą. Netrukus pajaučiau, kaip mane apkabina per liemenį ir prisitraukia.
-Kodėl? Luke, atsakyk kodėl?- surikau
-Nusiramink, mes ištversim, viskas bus gerai.- glostė mano plaukus Luke.
-Nebus! Jų nebėra! Nebėra mūsų tėvų, Luke!- toliau rėkiau ir verkiau.
-Žinau. Nurimk sesute, prašau neverk. O dabar važiuojam sutvarkyti reikalų dėl laidotuvių.- pasakojo Luke.
*po dviejų dienų*
Negaliu patikėti. Mano gyvenimas labai smarkiai pasikeitė. Tėvai žuvo auto avarijoje. Šiuo metu kraunuosi daiktus. Mes su broliu persikelsime į Los Angle. Ten kiti tėvų namai, tėtis važiuodavo i juos kažkokiais darbo reikalais. Išgirdau beldima į duris.
-Camila, aš turiu tau kai ką pasakyti.-pažiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu.
-Nu.
-Ta avarija, ji buvo sukelta tyčia. Nežinau kaip tu, bet mane apėmė keršto jausmas ir aš šitaip visko nepaliksiu.- mačiau kaip jis suspaudė kumštį.
-Apie tai pakalbėsim vėliau.- kurį laiką tvyrojo tyla.
-Luke, mas sunku čia ilgiau būti. Visi prisiminimai grįžta. Atsimenu kaip penktadienio vakarais visi susisėsdavome prie stalo ir juokaudavome, žaisdavome žaidimus. -mano skruostais ir vėl nusirito sūri ašara.- pameni kai mudu nustebinome mama. Kai buvo jos gimtadienis.- parklupau ant kelių ir jau nebesuvaldžiau verkusi
-Camila, prašau nebekalbėk.- atsitupė prie manęs ir apkabino.- pasistenk visą skausmą užslėpti giliai širdyje. Mes turime judėti pirmyn. Beje mes išvažiuosim už valandos.- mačiau kaip brolio akyse suspindo maža ašarėlė.
Jis pakilo iš savo vietos ir dingo už durų. Sukaupusi visas jėgas atsistojau. Nuėjau iki vonios kambario. Atsistojau prieš veidrodį ir žvelgiau į save. Akįs paraudusios, paakiai sutinę, visa susivėlusi. Nebegaliu žiūrėti į save. Grįžusi atgal susirinkau visus daiktus ir nusileidau į pirmą aukštą. Viską padėjau prie durų. Dar kartelį peržvelgiau visus namus. Kadangi juos matau paskutį kartą.
-Camila, eime.- pasakė Luke.
Jis jau buvo nunešęs visus daiktus į automobilį. Įsėdau į ji ir užsisegiau saugis diržą. Atsirėmiau į langą. Stebėjau besikeičiantį vaizdą. Nepajutau kaip užsnudau. Po kažkiek laiko jaučiau, kaip esu nešama. Pramerkiau akis ir išsižiojau pamačiusi namą.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Luke mane nuleido ant žemės. Ir nusijuokė.
-Taip ir aš nustebęs, nežinojau, kad tėvai turi tokį namą. Bet tavo reakcija verta milijono.-toliau juokėsi iš manęs.
Nebekreipiau į jį dėmesio paėmiau iš jo rankų raktus ir nuskubėjau prie durų.
*maždaug po dviejų valandų*
Susikrovėme savo daiktus į kambarius. Dabar su Luke sėdime milžiniškoje svetainėje ir žiūrim telika. Tik visą ramybę sudrumstė durų skambutis. Nubėgau jų atidaryti. Ten stovėjo jaunas vaikinas švelnių veido bruožų. Ir jis žiūrėjo tiesiai man į akis.
Štai mano pirma dalis. Tikiuosi patiks. Laukiu jūsų nuomonių. Būčiau dėkinga jeigu paspaustumėte vote😊😊
