THE SECRET

19.

Pabudusi ryte nuėjau į rusį. Visgi reikia pasiruošti. Kad ir kaip bebūtu keista man teks vykti į airiją. Iš tiesų nebejaučiu pykčio dėl to, kad mano tėvai buvo nužudyti. Dabar labiausiai noriu taikos ir gyventi ramų gyvenimą. Atsibodo visa tai kas dabar vyksta. Norėčiau pasitraukti iš mafijos, bet negaliu. Sušiktai negaliu pasitraukti. Atidariau sporto salės duris. Priėjau prie bokso kriaušės ir pradėjau ją trankyti. Noriu išlieti susikaupusi pykti. Parklupau ant kelių. Mano kvėpavimas pradėjo dažnėti. Štai ir pasirodė ašara išdavikė. Man nusiraminti padeda tik ašaros. Kurios pastaruoju metu dažnai pasirodo. Pajaučiau rankas ant liemens. Pakėliau akis ir sutikau Dylan. Jis mane apkabino.

-Kas nutiko mažajai mergaitei?- glostydamas mano nugarą paklausė vaikinas.

-Man visa tai nusibodo. Kodėl aš negaliu gyventi normalaus gyvenimo kaip kiti?- jau nebevaldžiau ašarų. Žiūrėjau į Dylan akis kuriose mačiau tik gailestį.

-Nes tu esi kitokia. Tu esi stipri ir drąsi. Sugebėjai viską išmokti vos per kelis mėnesius. Kai kurie vaikinai net per metus nesugeba nulaikyti ginklo. Tu esi mafijos bosė.- paskutinius žodžius jis pabrėžė. Dylan padėjo man atsistoti. Ir abu kartu išėjom iš rūsio.

-Žinai, aš manau, kad norėsiu išvykti pailsėti, atsitraukti bent trumpam laikui.- vaikinas tik pritariamai linktelėjo ir tęsė savo kelionę laiptais į viršų.- beje ką tu čia veiki?

-Am... tai aš norėjau pasakyti, kad jau laikas vykti į airija. Ir beto visi jau čia.- pasakė trumpai žvilgtelėdamas į mane. Dylan pradarė duris ir įleido mane.

Tik atsisukau užkart pastebėjau visų susmigus žvilgsnius į mane. Čia sėdėjo penketukas, Margot, Ema ir Lu, visi likę buvo mano gaujos nariai ir dar keli kurių nepažinojau. Negaliu pakęsti kai visi žiūri. Neketinu klausytis visų tų nesamonių. Užlipau laiptais ir nuėjau į savo kambarį. Atsiguliau ant lovos ir stebėjau lubas. Išdirdau tylu beldima ir tuoj pat durys prasivėrė. Nekreipiau dėmesio. Užmerkiau akis ir toliau mąsčiau. Pajutau kaip lova idumba. Bet vis tiek neatsimerkiau.

-Man atrodo kažkas nepasiruošusi vykti.- nuskambėjo švelnus vaikino balsas. Lėtai prasimerkiau ir sutikau rudas akis kurios stebėjo mane.

-Sakai ne?- nusišypsojau kvaila šypsena taip sutrikdydama Zayn. Iš po pagalvės ištraukiau pistoletą ir nutaikiau į jį. Vaikinas net kruptelėjo.- tai aš nepasiruošusi?

-Kaltas, kad susidariau klaidingą nuomonę. O dabr eime, nes lėktuvas pakils už dviejų valandų.- pasakė pakildamas nuo lovos. Aš tik nusivaipiau. Ir abu kartu išėjome. Lipant laiptais išgirdau švilpima. Žvilgtelėjau į tą pusę ten stovėjo Niall su Harry.

Pradėjau bėgti link jų. Niall nespėjo sureguoti todėl pargroviau jį ant žemės ir pradėjau kutenti. Jam iš juoko jau bėgo ašaros. Pagalėjau jo todėl atsitraukiau ir padėjau atsikelti. Mačiau, kad Harry slepiasi už Zayn.

    *po valandos*

Visi sėdime privačiame lėktuve. Ir laukiam kada pakils. Šalia manęs sėdi Ema. Ji vienintelė mergina kuri dar neturi vaikino. Ir tai man patinka, nes Lu su Margot mane jau varo iš proto su savo kalbom. Pakilus lėktuvui pradėjau snausti.

Jaučiu, kad esu nešama. Bet labai tingėjau todėl nežiūrėjau kas mane neša. Netrukus pajutau minkštus patalus. Kai pramerkiau akis nieko nebemačiau tik kaip užsidaro durys.