THE SECRET

21.

Visi išsiskirstėme po tris. Aš ėjau su Harry ir Zayn. Kas yra žiauriausia, kad net menkiausias krebždesys labai išgazdina. Lipome laiptais žemyn, visi ištiesę ginklus į priekį. Harry vis žvilgčioje atgal. Sustojome prie pirmų durų. Zayn bandė jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos. Nespėjau sumirksėti ir jos jau buvo išlaužtos. Vaizdas kurį pamačiau už durų buvau tikrai šlykštus. Ten buvo dauk sužalotų merginų. Visos kruvinos.

-Jūs apsižvalgydamos galite iš čia sprukti. Visas pastatas apsuptas musiškių. Jie jūsų neskriaus.- ramiai kalbėjo Zayn.

Mačiau tų merginų akysi mažytę viltį. Jos nieko nelaukdamos pasiėme kietų daiktų ir išėjo iš to kambario.
Sekančios durys taip pat buvo užrakintos, bet ir vėl jas išlaužė. Tame koriduriuje buvo maždaug dešimt durų, visos buvo užrakintos, ir visuose buvo merginos. Zayn visom kartojo tą pačią kalbą. Išėje iš to kažkokio rusio pradėjome lipti laiptais aukštyn. Išgirdome kažkokius garsus vienu aukštu aukščiau.

-Aš einu pažiūrėsiu judu toliau ieškokite to velnio išperos.- tai pasakęs Harry nubėgo link laiptų.

Ėjome gan plačiu koridoriu, kuris vedė link didelių durų. Priėję jas, net netikrinęs Zayn jas išlaužė. Įėjome didžiulę patalpą.

-Manau reikėtu įsidėti geresnes duris.- pasigirdo storas vyriškas balsas.

-Tau jų jau nebe reikės.- nukreipė ginklą Zayn man už nugaros.

-Manai? Zayn aš tave puikiai pažystu. Žinai, tikiuosi tu taip nemaldausi pasigailėjimo kaip tavo tėvas. Buvo graudu, kai jis pradėjo verkti, o tavo mama ji prašė neliesti jos vaikų, gaila.- kalbėjo ramiai, apžiūrėdamas pistoletą.

-Užsičiaupk.- pasakė Zayn per sukastus dantis.

-Užtildyk, nuspausk gaiduką.- su šypsena veide klabėjo.

Išdirdau garsų šuvi. Kruptelėjau ir išgirdau skausmo aimaną. Pažiūrėjau į Samuelį. Jis ramiai stovėjo ir šypsojoso. Aš lėtai atsisukau ir pastebėjau, kad Zayn klupi ant kleių susiėmęs už šono ir jis neturėjo neperšaunamos liemenės. Mano akyse pradėjo kauptis ašaros.

-Mm... gaila, jaunas vaikinas, bet ką padarysi. Taigi Camila ką tu pasakysi.- tas kvailys toliau šypsojosi.

-Tu šunsnukis!- surėkiau.

Staigiu judesiu ištiesiau ginklą. Ir prisiminiau kaip mane Dylan mokė buti stipria ir nebijoti nieko. Gyliai įkvėpiau ir nusitaikiau. Užsimerkiau ir nuspaudžiai gaiduką. Pramerkiau akis ir išvydau tą kvailą šypseną  dingusią nuo jo veido, klupintį kraujo klane. Stebėjau jį akmeniniu veidu. Staiga mane persmelkė skausmas. Atsisukau į šoną ir išvydau kažkokį kvailį kuris vos nulaiko pistoletą. Nusitaikiau ir nieko nelaukusi šoviau. Pažvelgiau į save, mano koją buvo visa kruvina, bet man tai mažiausiai rūpi. Atsisukau į Zayn jis gulėjo ir sunkiai kvėpavo. Atsiklaupiau šalia jo. Greitai išsitraukiau telefoną. Drebančiomis rankomis surinkau Liam numerį.

-Taip, klausau tavęs Camila.- kalbėjo kiek sutrikęe

-Zayn jis...jis...pa...pašautas, mes esame antrame aukšte, eik tiesiai kolidoriu. Greičiau Liam!!- mikčiodama rėkiau į ragelį

-Liep jam neužsimerkti, aš tuoj.- sukomandavo Liam.
*

Greitai nusimečiau liemenę, kad butų bent kiek patogiau. Pridėjau ranką prie Zayn veido.

-Prašau neužsimerk, žiūrėk man į akis.- nelaikiau ašarų, Zayn pažvelgė į mane sunkiai atmerktomis akimis.

-Camila, viskas bus gerai. Mums pavyko mes jį nugalėjom, tau daugiau jis netrukdys.- kalbėjo lėtai ir dusliai. Pajėmiau jo ranką ir suspaudžiai, per ašaras man vaizdas liejosi.

-Ne. Mums netrukdys, tu pasveiksi. Tik neužsimerk.- mano balsas vis trukinėjo. Pasilenkiau prie Zayn krutinės. Jam viskas bus gerai, jis išgyvens. Negaliu patikėti pati save raminu.

-Myliu tave Camila.- vos girdimai ištarė Zayn. Atrodo, kad tuo tarpu mano širdis sustojo. Jis.... jis mane... myli. Bet, kaip? Nesuprantu. Išgirdau žingsnius, greitai pakėliau ginklą ir nusitaikiai.

-Ramiau, čia aš Liam.- pakėlęs rankas pasakė.

-Greičiau gabenam jį į ligoninę!- surėkiau.

Liam padėjo man atsistoti. Per visą kūną persmelkė skausmas. Bet sukaupiau visas jėgas. Reikia padėti Liam, nunešti Zayn į mašiną.