THE SECRET

4.

Nuspaudžiau gaiduką ir užsimerkiau. Bijau pažiūrėti. Manu pataikiau ne į ta taikinį. Taip pat manau, kad mano rankos klišos. Ir kam aš šoviau? Kam kam, tam, kad apsikvailinčiau. Gražiausia kalbu su savimi. Aš išprotėjau. Jap aš bukaprotė. Kažkas sušvilpė. Atsisukau ir žiūrėjai į Luke. Žinau, kad jis švilpė.

-Aš tai užskaitysiu kaip patyčias. Manau nieko tokio, kad nepataikiau. Gi šoviau pirmą kartą.- susiraukiau.

-Oi ne, mažule, tu pataikei. Ir manau, kad po gerų treniruočių šaudysi geriau negu aš.- aš pradėsiu nekęsti Dylan. Jis ką tik mane pavadino „mažule”. Manau tek priprasti. Atsisukau į tą taikinį į kurį šoviau. Pamačiusi kur pataikiau net išsižiojau. Kulka buvo susmigusa visai šaliau centro.

-Luke tavo eilė.- daviau pistoletą broliukui. Jis atsitojo prieš taikinį. Dylan jam aiškino tą patį ką ir man. Pažiūrėjau už savo nugaros. Ten buvo labai didelių ginklų. Apžiūrėjau visus.

-Gal nori pabandyti vieną iš jų?- atsisukau, į mane žiūrėjo Cameron.

-Gerai.- jis paėmė vieną. Ir nuėjo prie paskutinio taikinio. Žinoma aš jį nusekiau.

-Gulkis.-paliepė. Aš atsiguliau, o jis pritupė šalia ir padavė man ginklą.

-Jei tau įdomu, tai čia yra automatas ak-47elettrico abs nero cyma.- kol tai pasakė jis padėjo man jį patogiai pasidėti. Jeigu ką man tas pavadinimas nieko nesako. Bet apsimečiau kad supratau. Padėjau ranką prie gaiduko. Išgirdau šūvį. Taip išsigandau, kad net pašokau.

-Kodėl aš negalėjau pataikyti?! Jaučiuosi kaip mulkis!- suriko Luke. Mes pradėjom juoktis.

*po kelių valandų.*

Dabar sėdime visi virtuvėje ir kemšame picas. Su Camron pagalba išbandžiau daug ginklų. Visai buvo smagu. Iš pradžių bijojau. Bet dabar man tai patinka. Luke vis šaudydavo su pistoletu ir keikdavosi, taip kaip aš gyvenime nesu girdėjusi. Jis vieną sytį te pataitė šalia centro. Buvo juokinga stebėti. Mano mintis nutraukė Dylan.

-Beje, Camila, kol tu miegojei mes tave užrašėme į mokyklą. Nenoriu tau nieko nurodinėti, bet manau turėtum eiti į mokyklą.

-Taip, žinoma. Kad ir kaip buvo skaudu, aš esu stipri ir visus tuos jausmus paslėpiau giliai širdyje. Ir prašau nepriminti to kas buvo.- pakilau nuo stalo ir išėjau į savo kambarį daugiau nieko nesakiusi. Kritau į lovą. Ir vėl ašaros pradėjos ristis. Po maždaug dešimt minučių kažkas įėjo į kambarį.

-Kas buvo, tas pražuvo. Užmirkš tai, turi judėti pirmyn. Mūsų gyvenimas dabar visiškai pasikeis. Mes mokinsimės apsigini, kautis, šaudyti. Mudu perimsim tai ką tėvas pradėjo.- glostė Luke mano nugarą, tai mane apramindamas. Aš atsisėdau ir sulenkiau kelius.

-Gerai, daugiau nebeverksiu.- nusivaliau ašaras.- bet tu neuždrausi tai, kad mane saugos Cameron.- nusišypsojau.

-Iš tiesų aš suprantu kodėl nori, kad jis tave saugoti. Bet, kad būtum mačiusi jo veidą kai tu išbėgai atgal į viršų pusnuogė. Jis iki pat svetainės ėjo pakėlęs antakius.- pradėjo juoktis.

-Aš netyčia. Tiesiog jūs rėkavot išsigandau ir iškart išbėgau.- ir vėl nuraudau.

-Žinau. Kokia tu miela kai nurausti. Myliu tave sesute.- apkabini mane.

-Aš tave taip pat myliu, broliuk.

Pajutau. Kad mane užvaldo miegas. Netrukus ir užmigau.