THE SECRET

22.

-Camila, ar ir tu sužeista?- gan piktokai paklausė.

-Man į koją pataikė, bet tai nesvarbu, svarbiausias Zayn.- greitai sumaliau.

Iš už kampo išlindo kažkoks kvailys prisiminusi, kad turiu peilius nieko nelaukusi išsitraukiau ir dūriau. Lipant laiptais buvo sunkumų. Liam sunku vienam nešti, o iš manęs naudos jokios.
Šiaip netaip nusigavome iki to prakeikto autobusiuko. Atsargiai jį paguldėme.

-O kaip likusieji?- drebančiu balsu paklausiau.

-Jie jau žino, kad Zayn pašautas, aš pranešiau ir jie gryš su kitais, nebijok viskas bus gerai.- bandė nuraminti mane.

Aš sėdėjau prieš Zayn. Jo veidas visas išbalęs. Pastebėjau, kad ant jo lūpų matosi kraujas.

-Liam, ką reiškia kraujas ant lūpų?- pradėjau dar labiau drebėti. Nujaučiu, kad nelabai gerai.

-Šūdas.- garsiai nusikeikė.- jam blogėja. Nuplėšk jo viršutinius drabužius ir pažiūrėk ar žaizda labai baisiai atrodo.- žvilktelėdama į mane pasakojo. Kaip jis sugeba žiūrint į mane taip greitai važiuodamas?

Priėjau prie Zayn. Atsargiai nuvilkau stiukę. Kodėl jis turėjo užsidėti marškiniu? Čia perdaug sagų. Sengiuosi jas kuo greičiau atsekti.

-Nuplėšk tu tuos marškinius!-sušaukė Liam.

Paklausiau jo ir suplėšiau. Atsivėrė kraupus vaizdas. Jo kūnas buvo visas kruvinas. Toje vietoje kur buvo žaizda, bėgo kraujas. Aš nežinau ką daryti! Nesuvaldau savo rankų jos per daug dreba.

-Liam, jam kraujas nesustoja bėgti.- mano balsas velniškai drebėjo.

-Nuplėšk juosta marškinių ir suveršk!- jis ant manęs rėkė.

Paskubomis perpėšiau marškinius ir apjuosiau Zayn liemenį, tvirtai suveržiau. Prisiglaudžiau prie jo krutinės. Jo širdis vos plaka.

-Liam, ar dar toli?- stengiausi ramiai kalbėti, bet man sunkiai sekėsi.

-Ne, tuoj sustosiu.-jau kalbėjo švelniau.

Tik sustojo už kart puolė laukan ir nubėgo paprašyti pagalbos, kad butų lengviau jį nešti. Netrukus jis grįžo su daug daktarų. Jie užkėlė Zayn ant lovos su ratukais ir greitai pradėjo jį vežti. Su Liam ėjome jiems iš paskos.

-Toliau jums negalima.- pasakė seselė prie didelių durų.

-Camila tavo koja, reikia ją sutvarkyti.- rupestigai kalbėjo Liam.

Jis pakvietė dar vieną daktarą. Mane pasodino į invalido vežimėlį ir nuvežė į palatą. Seselė suleido man kažkokių vaistų. Mano akys pradėjo merktis, apėmė silpnumas. Darėsi vis sunkiau ką nors suvokti. Ir štai tamsa.

*po kažkiek laiko*

Sunkiai pramerkiai akis. Kur aš? Aplink baltos sienos. Ak.. aš ligoninėje. Zayn! Kaip jis. Aš turiu jį pamatyti. Staigiai atsisėdau, bet pasijaučiau labai silpnai ir kritau atgal. Tikiuosi jam viskas gerai. Nesuprantu kodėl pačią sudėtingiausią akimirką išgirstu tai ko galbūt man labiausiai reikia. Bet jis man niekada nerodė išskirtinio dėmesio. Atvirkščiai jis manęs vengė. Tai kaip gali mane mylėti? Galbūt aš nepastebėjau? Ak... tikiuosi viskas bus gerai.

Išgirdau kaip atsidaro palatos durys. Pro jas įžengė Luke. Mano mylimas broliukas. Jis priėjo arčiau ir apkabino mane. Man taip jo truko paskutinius mėnesius.

-Kaip tu, princese?-tyliai paklasė Luke.

-Man viskas gerai. O kaip Zayn?- žiūrėjau jam į akis ir laukiau atsakymo.

-Nežinau, jį dar tebeoperuoja. Niekas nieko nesako.- liūdnai kalbėjo jis.

Ir vėl prasidarė palatos durys. Šį kart čia įėjo Liam, Niall, Harry, Louis, Dylan, Ema ir Lucky. Visi vienas po kito mane apkabino. Paskutinis buvo Liam.

-Aš žinau kodėl tu tiek dėl jo jaudiniesi.- žiūrėjau į jį sutrikusi.- jis tau pasakė tai ką jau turėjo seniai pasakyti, dabar belieka tik laukti, kol ką nors sužinosime.