THE SECRET

30.

Sveiki, labai atsiprašau už tai kad ilgai nekėliau dalių. Šiuo metu esu susikaupusi ties mokslais ir nauju kūriniu. Jis skelbiamas ne šiame profilyje, dėl šiokių tokių nesklandumų. Bet dabar kalba eina apie šitą ,,THE SECRET". Labai įdomų ar dar yra skaitančių? Planuoju tęsti ir užbaigti šitą istorija. Taip pat ji bus taisoma, kai perskaičiau pastebėjau, kad yra labai daug klaidų ir nerišlių sakinių. Dalys būtų keliamos kiekvieną savaitę. Parašykit į komentarus ar bent kas nors nori pamatyti kas vyks toliau ir ar skaitote. Labai AČIŪ!❤️

Štai nauja dalis, su naujais įvykiais.

*Camila pov.*

Savaitė nežinios, nerimo ir visų kitų emocijų. Man jau atsibodo visas šitas reikalas. Tebūnie prakeiktas tas kažkoks Apollo. Bet aš nebūčiau aš jei neturėčiau plano. Šiandien viską išsiaiškinsiu ir pati išgelbėsiu Luke. Visi yra mulkiai net ir Zayn, vien tik pažadai. Ach... koks sunkus gyvenimas, gyvenant tokį siaubingą gyvenimą. Mano smegenys su širdimi surengė susišaudymą, žinot kas laimėjo? Smegenys, nes jos man sako, kad reikia kažko imtis, o ne vient tik sėdėti ir laukti. Šiuose milžiniškuose namuose baigiu visus kampus išmynioti. Tas nerimas viduje baigia mane sudraskyti. Todėl imsiuosi savo plano.

Sulaukusi vėlyvo vakaro, apsirengiau tamsiais rūbais. Išėjusi iš kambario pasirinkau galines namo duris, nes jos nesaugomos. Tyliai prasmukau iki vartų. Nesukeldama didelio triukšmo atidariau juos. Tada bėgte nubėgau į garažą, nuo lentynos čiupau pirmus pasitaikiusius automobilio raktus. Paspaudusi atrakinimo mygtuką, pamačiau, kad sublyksėjo juodo džipo signalizacijos lemputės. Įlipusi į jį, greitai išvažiavau iš kiemo. Kaip ir buvo galima manyti, mane pastebėjo. Todėl stipriau paspaudžiau akseleratoriaus pedalą. Lėkiau kaip akis išdegusi vingiuotu miško keliu. Nenoriu būti sustabdyta ir gražinta atgal. Šiame reikale yra tik viena problemėlė, Margot tikrai praneš Zayn apie mano pabėgimą. Turiu būti labai atsargi, kad manęs niekas nepastebėtų. Aš tikrai nežadu grįžti atgal ir sėdėti rankas sudėjusi. Privalau sužinoti, kur mano broliukas.

Išvažiavusi iš miškingos teritorijos pasiekiau miestą. Važiuodama tuščiomis gatvėmis nemažinau greičio. Per šią parą turiu pasiekti Los Andželą. Tamsiuoju paros metu, bus sunkiau mane pastebėti ir be to lengviau bus gauti ginklų. Negaliu rizikuoti grįždama į gaujos namus, todėl nuvyksiu kai kur kitur.

Sustojau prie padoriai atrodančio namo. Iš daigtadėžės išsiėmiau pistoletą. Išlipusi iš automobilio lėtais žingsniais ėjau prie namo durų. Aplink nė menkiausio garselio ar šviesos. Žinoma, normalūs žmonės tokiu laiku miega. Stovėdama visai šalia durų, užtaisiau ginklą. Palengva nulenkiau rankeną, mano nuostabai jos atsidarė. Reiškias čia gyvenantis asmuo, nieko nebijo ir nerakina durų. Lėtai vaikščiojau namo pirmame aukšte. Aplink spengė mirtina tyla, net baugu darosi. Pasiekusi virtuvę, išvydau menką šviesą.

- Ko tau čia mergaite?- žemas vyro balsas privertė staigiai į jį atsisukti. Prieš mane stovėjo, aukštas, vidutinio sudėjimo žmogus, jam maždaug keturiasdešimt. Atpažinau jį, kadaise buvome susidūrę.

- Man reikia ginklų. Daug.- už kart ėjau prie reikalo. Neturiu laiko pasikalbėjimams.

- Atleisk, aš niekuo negaliu tau padėti.- jo balse buvo galima girdėti nusivylimą. Turiu įtarima, kodėl jis atsisako man padėti.

- Man žūt būt reikia ginklų. Mano brolio gyvybė kabo ant plauko, negaliu sėdėti ir nieko nedaryti.- jaučiu kaip mano nervai kyla. Bet kurią akimirką galiu pratrūkti.

- Suprantu tave, bet aš negaliu, daviau pažadą.- atsisėdęs ant kėdės atsiduso. Suprantu kokie svarbūs pažadai mafijoje.

- Aš prisiekiu, neižduosiu tavęs. Niekas nesužinos apie mano apsilankymą čia.