THE SECRET

32.

- Ką tu sau manai priimdama ją į gaujos namus?- Dylan balso tonas kilo. Jis vaikščiojo iš kampo į kampą nesustodamas. Žinau, kad negalime priimti skubotų sprendimų, bet man labai pagailo mergaitės.

- Dėl jos pakalbėsime vėliau, dabar kur kas svarbiau rasti Zayn ir Luke.- kilstelėjau galvą, į emocingą vaikiną. Vietoje to kad jis čia panikuotų galėtų imtis paieškos darbų.

- Taip, žinau. Bet mane erzina ji ir dar Cameron nesugrįžo. Ach... kiek daug bėdų, net nežinau nuo pradėti.- sukrito į supamą kėdę susiimdamas už galvos. Tiesa visai buvau pamiršusi, Cameron, kiek žinau jis turėjo rūpintis, dėl ginklų prekybos.

- Mes pradėsime nuo Zayn ir Luke! Dabar turėtų būti svarbiausi jie, nepamiršk kad jų gyvybės kabo ant plauko. Ir pagaliau nustok nervintis, taip tik erzini kitus! Išeinu!- supykusi, išreiškiau savo nuomonę. Atsistojusi nuo kėdės, suskubau išeiti iš kabineto.

Eidama siauru koridoriu mąsčiau ką galėčiau padaryti. Kažkokiu stebuklingu būdu turiu išgelbėti abu, bet net nežinau kaip. Dylan ima labai nervinti, nes jis pats su savimi yra susipykęs. Įtampa kylą net tarp savų. Kažkas iš to bus negerai, niekada niekas nepraeina lengvai.

- Ei tu.- šūktelėjau pamačiusi vyrą, stovintį prie lauko durų.- eini su manimi.

Vyras linktelėjęs sekė man iš paskos. Mudu nuėjome į sandėlį, kur turėtų būti ko nors naudingo. Gal ginklų ar ko nors, iš tiesų net nežinau ką aš darau. Pravėrus duris, pamačiau dar kelis vyrus tvarkančius visą amuniciją.

- Man reikia dar trijų savanorių, misijoje gelbėjant mūsiškius.

- Mes galime visi vykti, daugiau žmonių nepakenks.- žemas apsauginio balsas, nudžiugino mane. Dabar mano komandoje bus iš viso aštuoni vyrai.

- Puiku, pasiimam ginklų gynybai ir važiuojam su manimi.- davusi įsakymą, suskubau pasiimti kelis pistoletus.

Susėdę į autobusiuką, pajungėme sekimo įrangą. Neįsivaizduoju kam ji bus reikalinga, kadangi nei Zayn nei Luke neturi nieko ką galėtume susekti. Na manau šį darbą paliksiu tikram specialistui, kuris jau nežinia ką ten daro. Tylėdama sėdėjau savo vietoje, kol vyrai aptarinėjo ką būtų galima padaryti. Toks jausmas, kad pradedu atsijungti nuo pasaulio. Pavargau nuo visko. Jau maždaug pusantros paros nemiegojau, todėl sunku susikaupti. Jėgų vis mažėja, o dar ilgai teks ištempti.

- Manau reikėtų apsilankyti pas Apollo namuose. Ten turėtume rasti kažko naudingo.- vienas iš vyrų davė mintį. 

- Aš sutinku, bet ar kas nors žino kur tas padugnė randasi?- pakreipdama galvą paklausiau. Aš asmeniškai nieko apie jį nežinau. Nei kaip jis čia atsirado nei kur gyvena.

- Taip mūsų žvalgai, juos aptiko už miesto, nuo čia maždaug dvi valandos kelio.

- Gerai, tuomet mes važiuojam, o kol nuvyksim galime tiksliai aptarti kaip įsmuksime ir ką darysime jei jį sutiksim.- užtikrintai pasakiau.

Kol važiavome iš žvalgų gavome namo išplanavimus, bei vietas kur randasi kameros ir Apollo žmonės. Perspėjo apie kieme lakstančius kelis medžioklinius šunis. Bus labai sudėtinga pramukti, kadangi teritorija akylai stebima. Neaišku ką reiks daryti su tais kvailais šunimis. Jiems tai neįsakysi, kad tylėtų. Nors gerai pagalvojus... Yra galimybė jų atsikratyti. Nukreipus dėmesį kur nors kitur, mūsų nepastebės. Taip pat iškilo labai daug klausimų, dėl visų įėjimų į vidų. Ten stovi mažiausiai po du apsauginius.

- Aš sugalvojau kaip galime jų atsikratyti.- prakalbęs vyras patrynė rankomis, kas man labai nepatinka. Žiūrėdama į jį parodžiau ženklą, kad jis tęstų.- Tu esi moteris, tai...- nutęsė.