THE SECRET

18.

Sustojus mašinai mano namų kieme, visiškai atsipalaidavau. Pagaliau galėsiu daryti ką noriu. Padėkojusi apsauginiui išlipau. Priėjau prie durų ir nieko nelaukusi jas atidariau. Mane pasitiko tyla. Nusiaviau batus ir toliau žvalgiausi po seniai matytus namus. Išgirgau kažkokį krebždesį ir atsisukau į tą pusę. Laiptais lipo Lu ir Ema. Jos abi puolė man į glėbį. Nuo tokio jų gesti aš sutrikau. Ir išvis ką jos čia veikia?

-Kodėl jūs čia?- stebėjau jas abi. Lu nuleido galvą ir jos žandukai šiek tiek nuraudo. Kaip matau Ema nesitikėjo šio klausimo.- nagi sakykit.- paraginau jas.

-Nuo tada kai tu dingai mes čia gyvenam. Mano tėvai pasakė, kad aš esu įvaikinta, todėl apšaukusi juos papėgau.- paaiškino Ema.- o jos tėvai išsiskyrė tai į ją dėmesio nekreipia, todėl ji irgi čia.- abi kartu žiūrėjo į žemę. Bet Lu buvo pasimetusi ir aš nujaučiu, kad čia dar kažkas vyksta.

-Gerai gerai. Kur yra Luke?- iš tiesų jo pasigedau. Gal jis supyko ir nenori manęs matyti?

-Jis miega.- tyliai paskė Lu.

-Lu, kas vyksta kodėl man atrodo, kad manęs bijai?- ji lėtai pakėlė akis į mane.

-Na mes su Luke dabar kaip ir kartu.- jos žandai ir vėl nusadažė raudona spalva. Aš tik nusišypsojau. Žinojau, kad jie vistiek bus kartu tai manęs nestebina.

-Sveikinu. O dabar einu pas dobiliuka.

Užlipau laiktai į antrą aukštą. Pradariau Luke kambario duris. Jis ramiai snaudė savo lovoje. Bet sugrįžimo proga reikia jį įpatingai pažadinti. Nulėkiau į vonią pasiėmiau kibirą ir pripyliau vandens. Grįžusi atgal viską išpyliau ant Luke. Jis staigiai pašoko, kadangi vanduo ledinis.

-Camila!!- suriko ne savu balsu.

-Labas ir tau.- juokdamasi pradėjau bėgti, nes jis mane vejasi.

Nubėgau laiptais žemyn ir bėgau tiesiu taikiniu į virtuvę. Ten stalas didelis tai jis manęs nepavaus. Jau kokias dešimt minučių lakstome aplink tą stalą. Jis vis dar pyksta dėl to, kad pažadinau. Pradėjau bėgti link laukinių durų. Bet staigiai atsitrenkiau į kažkieno kietą krutinę ir pargriuvau. Kelis kartus sumirksėjau ir tada pakėliau galvą. Ir sutikau rudas akis. Prieš mane stovėjo Zayn.

-Labas.- nusišypsojo vaikinas.

-La.. labas. Ką tu čia veiki?- vis dar negaliu patikėti, kad jis stovi prieš mane.

-Norėjau pasakyti, kad po dviejų dienų vyksime į airiją. Ir dar tu palikai savo kamerą.- ištiesė jis ranką kurioje buvo fotoaparatas. Atsistojau ir paėmiau jį iš rankų.- tai jau aš eisiu. Iki pasimatymo.-ir jis išėjo.

Nieko nesupratau, nejaugi tikrai jis atėjo tik dėl to. Juk galėjo ką nors atsiusti. Nespėjau išeiti iš jo namų ir jis jau pats atsibeldė pas mane. Kai jį pamatau mane apima keistas jausmas.