Strange Love [Ltu] [ BAIGTA]

♥{4}♥

Atsikėliau daug maž 01:00 valandą. Bandžiau užmigti, tačiau nesugebėjau, tad nusprendžiau persirenkti ir išeiti į kiemą pasivaikščioti įkvėpti gryno oro. Tad apsirrngiau šitaip:

Vistiek dabar vasara ir naktys šiltos, tad nereikia labai šiltai rengtis.

Visa laimė mano kambarys arti laiptų, tad buvo lengva prasmukti nieko neprižadinus.
Tyliai atrakinau duris ir išėjau į lauką. Ahhhh... Tas švaraus ir gryno ori kvapas taip ramina.... Taip gera atsipalaiduoti nuo visų rūpesčių... Kaip norėčiau, kaf tai tęstusi amžinai. Kadangi gyvenam miesto pakrašty šalia miško, nusprendžiau pasivaikščioti palei mišką. Įsidėjau ausinukus ie pasileidau savo megstamiausią dainą. Na bent ji tikrai buvo mano mėgstamiausia prieš patenkant į komą, nors ir dabar visai patinka - "Mikrokosmos". Ji tiesiog mane atpalaiduoja... Pradėjau eiti kiemo pakraščiu šalia miško ir pradėjau mąstyti apie tai, kad nuo kitos savaitės jau pradėsiu eiti į mokyklą. Aš labai bijau ten eiti, jugi aš nieko neprisiminsiu. Turbūt susilauksiu daug klausimų... Kokie jie bus? O kas jei jie klaus durnų klausimų kaip "ar pameni kiek tau metų?" arba " Ar žinai koks tavo vardas?". Pala! Jugi taip nieko ir nepaklausiau jiek man metų! AAAHHHHHHHHH kokia aš durnė, nei prisimenu kiek man, nei paklausiau. Jau sukausi eiti atgal eiti miegoti, o ryte paklausti kiek man metu ir panašių klausimų, bet atsitrenkiau į kažką. Iškarto pamačiau, kad čia aukšto vyro siluetas.
- Meida, ką tu čia veiki? Tau pavojinga naktį tokios būklės vienai vaikščioti šalia miško, - išgirdau Namjoon balsą.
- A-aš ti-ik išėjau kelioms min-utėms, jau ruošiausi eiti atgal, - išlemenau aš.
- Gerai, einam atgal,- kiek rūsčiai, tačiau su lašeliu džiaugsmo tarė brolis,- jei vėl užsimanytum kitą diena taip pasivaikščiot vidury nakties, pasikviesk ir mane.
- Tai gal geriau, kad aš daugiau taip neeičiau, jugi ir tave prižadinsiu ir gal net kitus ar bėdos prisišauksiu.
- Kad prižadint, tai tikrai neprižadinsi, nes išėjai tyliau nei pelė po šluota.
- Tai kodėl tu ateijai man iš paskos?
- Nes aš taip pat kaip ir tu kartais vidury nakties atsikeliu pasivaikščiot.
- Na gerai, gerai. O gal galli man pasakytsi, tai ko aš apie save nepamenu? Tarkum kiek man metų, nes taip nieks ir nepasakė.
- Ak, taip gerai. Tai gi tau yra 17 ir me--
- Pala, Tau kiek?
- Umm... 17?
- Tai mes vienmečiai? Ta prasme dvyniai?
- Tai ir norėjau pasakyti.
- A- Ok, o tai ką aš dar turėčiau žinoti prueš pradėdama eiti į mokyklą?
- Na tai... Jog mes abu einam į tapačią klasę su Milana ir Yoongi. Ir tai, jog tavo klasėje yra toks berniukas, kuris tavęs nemėgsta. Jo vardas Deividas. O kitoje klasėje yra mergina kuriai tu irgi ne žvaugždė. Jis vardas Bellie. Ją lengva atpažinti, nes mokyklije ji vienibtelė su kilogramu makiažo ir ant visų jos drabužių išsiliejusiu kvepalų buteliuku. Ji nekvepia, i dvokia.
Pagaaliau įėjom į namus. Namjoon man parodė, kad kio greičiau lipčiau laiptais į viršų, kol niekas bepamatė, jog buvau išėjus. Na jei kažkas būtų įėjęs patikrint ar miegu, tai aš buvau sukišusi pagalves, taip, jog atrode, kad aš miegu.
Įėjusi į kambarį ant stalo radau raštelį su iš popieriaus padarytu drugeliu, o šalia jo buvo padėta maža dėžutė. Perskaičiau raštelį:
Labas,
Padariau tau mažą pasveikinimo dovanėlę, mano rankų darbo. Viliuosi patiks.
Atspėk kas 😉
Na taip J-hope. Vieninteliai 2 dalykai ką apie jį pamenu, tai jo tvarkingas ir gražus raštas, bei nuoširdūs ir puikūs rankdarbiai.
Atidariau dėžutės dagrelį. Keturios sienos nuvirto į šonus, o prie jų priklijuotos mūsų aštuonių nuotraukos. Pamačiau dar vueną dėžute vidury. Nuėmiau ir jos dangtelį. Kaip ir pirmai iškrito keturios sienos, o ant jų buvo nuotraukis su manimi Namjoon, Yoongi ir Hoseok. O vidury buvo mano ir hoseok nuotrauka. Aaawwww... Aš šitą dėžutę saugosiu iki gyvenimo galo. Staiga mane apėmė miegas, tad nusprendžiau persirengti į pižamą ir eiti miegoti.