𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LVI} Paper Hearts

Part LVI

Paper Hearts

Mano ilga suknelė šiek tiek žaidė su vėsiu vėju, kai mes ėjome link pagrindinio pastato vakarieniauti.

- Kaip pasiilgau tokio maisto,- šyptelėjau.

- Taprasme pasiilgai?- susiraukė Tomas.

- Turiu omeny, skanaus,- nervingai nusijuokiau supratusi, kad vos neišsidaviau, jog jau esu buvusi čia.

Praslydau. Bet turiu būtu itin atsargi, kad neprasitarčiau. Nors Tomui meilės nejaučiau, nenorėjau likti viena. Bijojau vienatvės. Taip stipriai, gal net už viską labiausiai. Nenorėjau visą amžių praleisti viena su penkiom katėm.
Todėl nusispjoviau ant meilės, ja jau nebetikėjau. Maniau, kad meilės kuri vyrautų abejose pusėse niekada nebuvo ir nebus, kad tai tik išsigalvojimas, kad ir kiek tada būčiau ja tikėjusi.

Pavakrieniavę, atsisėdome vėl tame pačiame bare, ant kurio parketo tada šoko daugybė žmonių. Nuostabios atsiminimų akimirkos perbėgo per mano akis, kaip troškau jas susigražinti, kaip troškau vėl gyventi jose. Ryaan už baro buvo nematyti, o į jo žinutę, siūlančią važiuoti su juo taip ir neatsakiau. Noel taip pat nebuvo matyti. Gal ir gerai, kad nei vieno iš jų ten nebuvo. Mažiau intrigų ir mažiau dramų man bus tik į naudą.
Nors aš taip troškau ir tuo pačiu taip stipriai melavau sau. Juk nesijaučiu laiminga.

- Einu iki namelio, man šaltoka, pasiimsiu švarkelį,- tariau po kelesdešimt minučių.

- Gerai, aš būsiu salėj jei prasidės vakaro renginys,- tarė šyptelėjęs Tomas.

Išėjau į lauką. Sustojau prie baseino, tarsi būčiau sustingusi. Prisiminiau kaip pirmą kartą pamačiau Noel, toje pačioje vietoje, tuo pat metu. Tada aš nubėgau link namelio. Prabėgusi senąjį mane nukratė šalti prisiminimai apie įvykį su Camilo, o mano akyse pasirodė ašaros. Greitai jas nusivaliau.
Šiek tiek vėsokas vėjas nuo jūros nešė šaltį ir šiurpino mano pečius. Praėjusi pro kambarius,  ant balkone esančio balto staliuko pastebėjau raštelį, o jį paėmusi perskaičiau:

"Gudrus ėjimas, bet neteisingas"

Baltas popieriaus lapelis iškrito man iš rankų ant šaltų balkono plytelių. Žinojau kas tai parašė, žinojau jau vos jį pamačiusi. Atsisėdau ir tarsi sustingusi įsistebėjau į vieną tašką.
Jis žino, kad esu čia, tai tik laiko klausimas kada aš ir vėl pamatysiu jį, po tiek laiko. Bijojau to susitikimo, bijojau pirmūjų žodžių. Kas bus jei vėl sutiksiu jį? Ar vėl įklimpsiu į intrigų klaną, o poto liesiu ašaras, kai iš jo reikės išlipti? Tik šį kartą viskas bus daug sudėtingiau. Negalėsiu išsisukinėti nuo Tomo klausimų, melavimų Ryaan ir... Ir nežmoniško stiprumo traukos tamsiaplaukiui Noel.

Pagaliau po keliolikos minučių pasiėmiau savo švarkelį, o jį užsidėjus atsidariau lagaminą, iš jo paėmus Tomo žiebtuvėlį pridegiau raštelio kampą bei stebėjau kaip greitai juodos raidės dingsta viena po kitos, o juodai pilki pelenai krenta ant žemės, o poto  juos išnešioja šaltas vėjas. Niekas to nesužinos, viskas buvo praeityje, nebėra kelio atgal, niekas nebesugrįš. Tačiau, tada taip manydama, eilinį kartą stipriai suklydau.

Išėjau iš kambario, mano širdis plakė ganėtinai stipriai besiderindama su tuo keistu jausmu. Tarsi žinočiau, kad jis čia, tarsi jis žinotų kiekvieną mano žingsnį, kiekvieną širdies dūžį. Rodos darėsi silpna nuo žinojimo kuris buvo susimaišęs su nežinomybe. Tarsi būčiau pažinojus kiekvieną šios vietos kampelį, tarsi žinočiau patį Noel, bet kartu ir skęsčiau nežinomybės klane. Tai buvo tas jausmas, tarsi kitas žmogus pažinotų mane labiau nei pati aš.
Jaučiau stiprų baimės jausmą ir kai priėjau prie tos pačios vietos, kur pirmą kartą buvau perskrosta aštraus žvilgsnio, kur pirmą kartą susitikome, būtent tuo metu, toje vietoje mano ir taip išsiblaškiusias mintis, dar labiau išblaškė balsas už mano nugaros.