𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{XCIX} Time is Up

11:49

Mane ir vėl pažadino karšti, ryškūs saulės spinduliai. Saulė jau buvo pakilusi, o mes visiškai nerūpestingai dar voliojomės lovoje. Tiesiog niekas neberūpėjo. Žinojau, kad Tomas tikriausiai jau seniausiai atsikėlęs, bet man neberūpėjo ką jis galvoja. Svarbiausias dalykas buvo Noel ramiai gulintis šalia.

- Labas rytas,- jis šyptelėjo per miegus.

- Labas,- sukikenau.

- Kaip miegojai?

- Geriau ir nebūna,- priglaudžiau galvą jam prie krūtinės.

- Kiek valandų?- jis sumurmėjo.

- Maždaug dvylika, o ką?

- Nieko,- jis nusijuokė.

- Sakyk,- šyptelėjau.

- Aš jau pramiegojau du susitikimus ir su mielu noru pramiegosiu dar du.

- Tu juokauji?- nusijuokiau.

- Ne,- jis taip pat.

- Kelkis tinginy! sakei niekada neturi laiko ilsėtis ir miegoti,-stūmtelėjau jį.

- Oj, tikrai? Kada?-jis atsisuko, o aš pradėjau dar labiau juoktis.

- Tai galbūt paskutinis mūsų rytas kartu,- užsimerkiau.

- Net negalvok, Recha, net negalvok vėl išvažiuoti,- jis susiraukė.

- Bijau, kad turėsiu taip ir padaryti, bijau rizikuoti...

- Tu jau surizikavai, surizikavai jau tada kai pirmą kartą sutikai įsėsti į mano mašiną,- kalbėjo jis.

- Noel...

- Aš sušiktai, beprotiškai įsimylėjęs tave! Kaip to nesupranti?! Tiesog  sušiktai surizikuok ir vėl!-jis pyko.

- Aš irgi tave myliu...

- Tada velniop viską mesk ir lik čia! Jei nori galim gyventi betkur, man nesvarbu, aš prisitaikysiu, jei nori galim gyventi Lietuvoje. Prisitaikysiu prie tos rožinės sriubos ir šalčio!

Nusijuokiau.

- Šaltibarščių?

- Koks skirtumas!- jis suprunkštė ir nusijuokė.

- Hm, skamba viliojančiai.

- Dėl tavęs valgysiu kiaulieną ir neberūkysiu jei tu to nori.

- Noel, tu juk nerimtai...

- Rimtai, jei nori galim važiuoti kartu, kad ir dabar.

- Baik,- nusijuokiau.

- Kodėl aš vis mažiau tave jaučiu šalia savęs? Kodėl tau atrodo, kad aš juokauju?- jis ir vėl susiraukė.

- Nes tai neįmanoma, tai nesuderinama,-švelniai perbraukiau pirštu per jo nosį.

- Kas nesuderinama? Aš ir ta gąsdinanti rožinė sriuba?- jis pakėlė antakius.