𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXIII} Clock

Part LXIII

Clock

Mano santykiai su Tomu pamažu krito žemyn. Net jam nežinant nieko apie Noel, santykiai jau krito bedugnėn. Baisu buvo pagalvoti, kas jei viskas išaiškės. Ne juk taip ir bus, juk tiesa visada išryškėja. O gal mano melo sparnai tokie dideli,kad sugebės paslėpti praeities randus širdyje?

Ir viskas vėl kartojasi, tarsi laikrodžio rodyklės lekia viena paskui kitą ištisai. Aš ir vėl bėgu,kaip jos. Gulėti prieš saulę man buvo per nuobodu, man reikėjo intrigos. Tai tarsi keistas narkotikas.

Kaip visada sumelavusi, jog einu namo, ištiesų nubėgau prie pajūrio. Pamačiusi Ryaan šypseną, atsakiau tuo pačiu. Niekas taip nepraskaidrindavo dienos kaip jo šypsena lig ausų galiukų.

- Sveika,- šyptelėjo ir vėl.

- Man...- nespėjau pasakyti, kai jis mane pertraukė:

- Žinau,- jis nusijuokė.

- Žinoma, kad žinai kokio kokteilio noriu,- sukikenau.

Ištiesų džiaugiausi, beproto džiaugiausi, kad santykiai su Ryaan išliko šilti. Buvau įsitikinusi, kad mano melas juos sužlugdys, tačiau klydau. Galbūt laikas užgydo žaizdas?
O gal jos pasidaro dar gilesnės, tik slepiamos?
Kad ir kaip ten bebūtų, šią akimirką viskas buvo taip kaip norėjau, na bent jau su šiuo žmogumi.

- Turiu laisvo laiko, gal pasivaikščiojam?- nutraukė mintis jis.

- Pajūrį?

- Ne, mieste,- jo šypsena vėl sužibo.

- Nežinau, reikia pagalvot,- nerimo jausmas perskrodė širdį.

- Recha...

- Gerai,- šyptelėjau.

Šis žodis man išsprūdo pats. Šūdas.
Aš ir vėl atsiradau veiksmo filme, nors ne!
Aš buvau tam baltam burbule, o kai kažkas jį pakratydavo - pradėdavo snigti mažytėm snaigėm. Tik tas "kažkas" tą burbulą, kratydavo taip dažnai, kad mano brolis pasakytų, jog nuo smūgių susitrenkiau galvą, nes net nespėjusi atsistoti, gaudavau dar vieną dozę "sniegelio". Nespėjusi ateiti į vieną vietą, jau būdavau kitoj. Nespėjusi atsisveikinti su vienu, jau sveikindavausi su kitu.
Tačiau žodį aš ištesėjau.
Takais ir takeliais einant link viešbučio išėjimo bijojau pagauti žvilgsnį. Nesvarbu Noel ar Tomo ar net darbuotojų, bijojau.
Mylėjau besisukančias intrigas, tačiau tik tada kai būdavo palanki situacija iš jų išsisukti.
O į akligatvį patekti bijojau, bijojau, kad būsiu priremta prie sienos.

Nemeluosiu, buvo itin keista vaikščioti gatvėmis kai danguje kabėjo ne milijonas žvaigždžių, o didžiulė saulė. Kaip keista buvo matyti ramius palmių lapus, kaip keista buvo matyti tiek daug žmonių. Tačiau tai buvo savotiškai ypatinga.

- Sakyk man, ar mums dar yra šansų?

- Ryaan...

- Čia tik klausimas,- jis liūdnai tarė.

- Aš nežinau, juk gyvenu taip toli ir...

- Ir?

Tylėjau. Juk paaukočiau visus kilometrus skiriančius mane ir... Noel.
Bet Ryaan? Jis nepakeičiamas... Draugas?
Nemačiau mūsų kartu. Nors jis man suteikdavo nerūpestingos ir linksmos mergaitės vaidmenį, juk mes visos rinktumėmės vyrą kuris suteikia milžiniškus sparnus ir aukso karūną nei vaikiną kuris savo šypsena siūlo amžinai jaustis kaip paauglei.
O gal tai tik aš?

- Noel?- jis vėl nutraukė nejaukią tylą.

Tylėjau.

- Recha? Tau jam vis dar kažką jauti, taip?

Taip! Žinoma, kad jaučiu, o dar ir kaip! Kaip norėjau išrėkti tai visam pasauliui, tačiau jaučiau tarsi mano lūpos būtų susiūtos storu siūlu.

- Ne, jis man niekas.

- Juk meluoji,- jis susiraukė.

Melavau, bet tai juk nieko naujo.

- Ryaan, nemeluoju, jis tik pasikėlęs pasipūtelis.

Daugiau nebesiklausiau. Paskendau savo mintyse, o tik po kelių minučiu atsipeikėjus tariau:

- Ryaan?

- Taip?

- Ar būtum šalia, kad ir kas nutiktų? Ar išklausytum ir suprastum?