𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXVII} Guilty

Part LXVII

Guilty

03:48

O poto buvo ta akimirka, kurios aš taip buvau išsiilgusi. Didžiulė lauko terasa, šalia  miegantis baseinas, milijonai žvaigždžių žibančių virš mano galvos, ramiai lekuojantis Bosas, mėnulio atvaizdas kažkur toli ant piramidės viršaus, nedidelis vėjas besisupantis ant ilgų palmių lapų,rūkstanti cigaretė mano lūpose ir mano smilkinis atremtas į tvirtą Noel petį.
Tai buvo taip paprasta, taip lengva ir idealu.
Tyla tvyranti tarp mūsų kalbėjo garsiau už milijono žmonių šurmulį. Tačiau mes visi žinome, kad viskas baigiasi. Baigsis ir tyla, baigsis ir ši akimirka.

- Ar galėsi mane parvežti anksti ryte?

- Kodėl?- susiraukė jis.

Žinoma, aš norėjau prasivartyti minkštoje lovoje iki pat pietų, poto pasimaudyti žydram baseine ir vėl viską užmiršti, bet, kad ir kaip gaila būtų buvę to padaryti negalėjau.

- Nenoriu, kad brolis jaudintusi, nepasakiau jam.

- Nemanau, kad jis supyks,- nusijuokė Noel.

Na gal mano brolis ir nesupyktų, bet Tomas...
Tai kita istorija, kurios Noel neturėjo sužinoti.
Tada prisiminiau ir Justą. Šūdas, jam vis dar nepaskambinau.

- Prašau,- tariau tyliai.

- Kaip pasakysi.

Bet aš taip ir nebeužmigau. Akys pačios stebėjo bešvintantį dangų lekiant minutėms. Naktis ėjo į pabaigą ir saulėtame krašte pamažu švito auksiniai spinduliai.

- Noel?

- M?

- Ar man tik taip atrodo, ar tas piktas ir šaltaširdis Noel, kurį kažkada pažinojau dingo?

Jis minutėlę patylėjęs tarė:

- Tau tikriausiai taip atrodo,- netikėtai nusijuokė jis.

Jaučiau kaip greitai kyla mano lūpų kampučiai. Vieta šalia jo buvo pati ramiausia ir chaotiškiausia vienu metu, pati saugiausia ir pavojingiausia, bet aš ją taip stipriai dievinau.

05:15

Protarpiais nusižiovaudama stebėjau bundantį miestą pro atvirą mašinos langą. O kaip man patiko apie nieką negalvoti, kaip man patiko gyventi akimirkoje. Man nieko nereikėjo, nieko neprašiau, troškau tik sustojusio laiko.

- Ačiū,- šyptelėjau mašinai sustojus prie įėjimo.

- Už ką?- jis atsisuko.

- Už viską,- pabučiavau jį į žandą ir jau ruošiausi išlipti kai jis sulaikė mano ranką.

Vos spėjus atsisukti mes paskendom vienas kito lūpose,o prie įėjimo stovėjęs darbuotojas nepastebimai šyptelėjo, o po akimirkos tarsi apsimetė, kad nieko nemato. Apsimainius keliais bučiniais ir įsitvyravus tylai, aš išlipau iš automobilio.

Nors dievinau būti kartu su Noel, man patiko ir jaustis vienai. Buvau įsimylėjusi šią vietą iki ausų, dievinau vaikščioti jos takeliais, stebėti mažiausius gėlių žiedus ir ant palmių lapų besisupančius ibius. Man patiko rytas, kai visi lankytojai dar miegodavo, o viešbutyje praeidavo tik keli besišypsantys darbuotojai.

Įėjau į namelį, nusirengiau ir šiek tiek susivėlus plaukus ir atsiguliau šalia Tomo. Užmerkiau akis.

Dieve, kaip šlykštu.

Kaip siaubingai aš kaltinau save. Ką aš padariau? Juk aš taip negalėčiau pasielgti. Ar bent jau taip galvojau, tikėjau, kad niekada neišduočiau savo antrosios pusės. Bet ar įmanoma kažką pakeisti? Žinoma, kad ne, per vėlu. Kaip šlykštu ir neteisinga, bet jei nebūčiau taip pasielgusi ar nebūčiau pasigailėjus? O gal pasigailėsiu, kad tai padariau? Pykau ant savęs ir to nelemto nemokėjimo atsispirti. Tačiau kažkas kažkada pasakė, kad viskas atsitinka dėl priežasties, gal vis dėl to taip ir yra? Gal taip ir turėjo atstikti? Niekada nesuprasdavau žmonių, kurie išduoda savo partnerius, o dabar tarsi stovėčiau prieš veidrodį ir žiūrėčiau tiesiai sau į sąžinę.
Kad ir kaip pykau ant savęs, kelio atgal nebebuvo, net jei jis ir būtų tikriausiai aš nieko nekeisčiau.