𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXXXIV} Blurry Memories

Part LXXXIV

Blurry Memories

Tačiau, kad ir kiek kartų būčiau klydusi. Suklydau dar kartą, tai toli gražu nebuvo pabaiga.

- Kas dabar?

- Gal jau gana? Gal perdaug prisimelavau ir prisižaidžiau? Gal jau laikas užaugti?

- Tau?- jis nusijuokė, o aš šyptelėjau per ašaras:

- Man, bėgsiu jau.

- Keep me updated,- angliškai tarė jis.

- Iki,- padėjau ragelį.

Negalėjau patikėti. Nors sakiau, kad laikas užaugti, aš nenorėjau! Norėjau bėgioti po visą viešbutį pasileidusi plaukus ir jausti tuos drugelius pilve kuriuos visada jausdavau, tačiau dabar jaučiau tik tuštumą, o ji taip skaudino. Nekenčiau savęs ir savo kvailų melavimų, norėjau viską susigrąžinti. Bet tikinau save, kad žaidimas turi baigtis.
Tomas niekada to nebesužinos, niekada niekas nesužinos nieko, paslėpsiu, pamiršiu ir viskas bus baigta...Tada bent jau taip maniau.

13:02

- Einam?- atsistojusi nuo gulto tariau Tomui.

- Pagaliau pietūs, labai noriu valgyti.

- Juk ne aš pusryčius pramiegojau,- nusijuokiau.

- Atsiprašau!- jis sukikeno.

Nors santykiai pamažu gerėjo... To ką jaučiau Noel nejaučiau Tomui...

Man besidedant maistą į savo lėkštę, pagrindinės durys prasivėrė ir aš pamačiau jį. Per nugarą nubėgo karščio banga, tarsi gerkle nusirito sunkus gumulas, o kojų kelius tarsi būtų pakirtę. Jau ištolo galėjau užuosti jo kvepalus, tačiau aš stovėjau žmonių minioje ir man buvo taip gėda, norėjau likti net nepastebėta jo. Tačiau jau žinojau, kad taip nebus. Greitai jo tamsios, primerktos akys susitiko su manosiom. Jis vilkėjo juodus, švarius, išlygintis marškinius, prigludusius prie jo krūtinės. Rankovės buvo šiek tiek pakeltos, o ant riešo spindėjo juodas laikrodis.
Kai jis eidavo rodos visi žmonės pradingdavo, pasitraukdavo į šalį. Aš žinojau, kad tikriausiai ne viena aš į jį žiūrių.

Staiga pajutau kaip kaklą pakerta karštis, nugara pasidaro šlapia, rankomis bėga šiurpas ir akyse nieko nebematyti, po mažu slopsta aplinkinių garsas, o tada užsimerkiu ir nebejaučiu nieko.

Rodos keliom sekundėm prabėgus aš ir vėl atsimerkiu. Šalia manes sudaužyta lekštė, kelios raudonos braškės ant žemės ir žmonės keistai žiūrintys į mane. Be jų visų - iš kairės atsiklaupęs Noel, šalia jo - Tomas.

- Kas atsitiko?- atsisukau į Tomą, nekreipdama dėmesio į Noel, laikantį mano riešą.

- Tu tiesiog nukritai, pasidarė bloga?

- Nežinau nelabai ką pamenu,-tariau.

- Iškviesiu mediką,- prabilo Noel.

- Nereikia,- šiek tiek piktai tariau.

- Recha,- jis pažiūrėjo griežtai į mane, o poto tikriausiai jau ir pats susiprato kai pamatė mano susiraukusį žvilgsnį.

- Tu pažįsti jį?- paklausė Tomas.

- Kodėl aš vis dar ant grindų?- tariau.

- Atsiprašau, ar viskas gerai? Einam atsisėsi,-jis nusijuokė.

- Ačiū,- žvilgtelėjau į Noel.

- Kas atsitiko?- paklausė Tomas sedėdamas prieš mane.

- Nežinau, išpylė karštis ir pasidarė bloga, tikriausiai nuo karščio.

- Tikriausiai. Tai? Kas jis?- Tomas pažvelgė į Noel.

- Jis viešbučio savininkas,- atsakiau.

- Iš kur žinai?

- Žinau, ar klausimų dar bus?- tariau.

- Nepyk,- jis šyptelėjo.

- Nepykstu, tik kartais būni šiek tiek įkyrus,- atsakiau.

Atsisukusi Noel jau nebemačiau. Gal ir gerai? Gal kuo mažiau jį matysiu tuo bus geriau?

Tada visą likusią dieną aš tiesiog poilsiavau, kaip ir turėjo būti, kaip ir darė visi. Džiaugiausi ramia diena prie baseino, tačiau dar labiau norėjau ir vėl kažkur dingti.

Visą dieną, kur beeičiau mačiau jį. Jis buvo visur... Prie baseino, prie jūros, prie registratūros, net vakariniame pasirodyme, nors jo niekada ten nebūdavo!

01:04

Negalėjau užmigti. Nors mano sužadėtinis jau seniai devintą sapną sapnavo, man taip neišėjo. Su naktimi ir liudesys atėjo. Mano žandai ir vėl ritosi ašaros, o aš kuo toliau tuo labiau negalėjau susikaupti ir nurimti.
Būčiau metusi viską ir bėgusi kuo tolyn, tolyn į tolimas siauras ir juodas gatves, link didelio Nilo, kuo toliau nuo minčių. Bet buvau ir taip visiem rūpesčių pridarius. Todėl atsikėliau ir apsirengusi lengvą suknelę basomis nuėjau link juros. Mėnulis jau seniai grožėjosi savo atvaizdu jūros veidrodyje, o žvaigždės blizgino jam akis. Atsistojau ir leidau šiltom bangom paliesti mano pėdas. Tada akys užkliuvo už to ilgo tilto, o kai juo ėjau tolyn mane užplūdo dar didesni prisiminimai. Atsisėdau nat turėklo ir įsižiūrėjau tolyn.