𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXIX} Tension

Part LXIX

Tension

Padėjusi telefono ragelį atstitojau ir pamažu pradėjau eiti link pagrindinio pastato.
Beeinant už akies kampučio užkliuvo besišypsantis Ryaan,stovintis už baro prie baseino.

- Labas rytas, Recha,- šyptelėjo jis.

- Sveikas,- šyptelėjau aš.

- Nori kavos?

- Ne, dar nepapusryčiavau.

- Tada lauksiu tavęs, skanaus,- jis vėl nusišypsojo braukdamas šluoste per stiklinę.

- Super,- mirktelėjusi nuėjau tolyn.

Nenorėjau sėstis prie pusryčių stalo. Tik ne su Tomu. Jaučiau kaip mano širdyje jo nebelieka. Kiekvieną sekundę meilė jam blunka ir įgauna skaidrumą. Mintyse tiek užsisvajojau, kad net nepajaučiau kaip priėjau pagrindinio pastato galinį įėjimą. Tada giliai įkvėpiau. Prie pat lango už kurio restorane sėdėjo Tomas, į baltą, marmūrinę koloną atsirėmęs paslaptingai šypsojosi man Noel. Atsidusau ir nusisukau, o už nugaros girdėjau jį nusijuokiant.

Ne, ne ir dar kartą ne. Jeigu visas šitas melo vingis išaiškės, tai nebus šiandien. Tik ne dabar, ne šią sekundę.

- Ar kažką praleidau?- Išgirdau Noel balsą.

- M?- sekundei atsisukau ir pakėliau antakius.

- Apsimesi, kad akivaizdžiai nepastebėjau tavęs?- jis šyptelėjo lūpų kampučiu.

- Aš net nemačiau tavęs,- suprunkščiau.

- Žinoma, kad nematei.

- Ar pasakysi kažką naujo?- nusisukusi po truputį bandžiau nueiti kiek toliau, kad netyčia, už lango sėdintis Tomas manęs nepastebėtų, o nenorėdama, kad Noel kažką įtartų bandžiau daryti tai natūraliai.

- Gal ir pasakysiu,- jaučiau kaip jis lėtais žingsniais sekė man iš paskos.

Pagaliau buvome šiek tiek toliau nei rerestorano langas. Dabar aš atsirėmiau į saulės nušviestą pastato sieną ir atsisukau į Noel, kuris stovėjo priešais mane:

- Galbūt taip neturėjo įvykti aną vakarą,- nusukau žvilgsnį nuo jo tamsių akių.

- Aš taip nemanau,- jis lėtai artėjo link manęs.

Nespėjau nei žodžio ištarti kai tamsiaplaukio dešinioji plaštaka jau buvo ant mano žandikaulio, kairioji ant sienos,o jo pro atsegtus juodus marškinius matoma ištatuiruota krūtinė beveik glaudėsi prie manęs. Nespėjau nei įkvėpti kai jo lūpos jau buvo beveik prisilietusios prie manūjų. Buvo likusi mažiau nei sekundė, nebūčiau net užsimerkti spėjusi kai mes būtume pasibučiavę, bet tą pačią akimirką, kai tai turėjo įvykti visai netoli išgirdau vyrišką "atstiktinį" atsikosėjimą. Mes su Noel pažvelgėme į tą pusę. Pro šoną ėjo Ryaan ir gan keistu žvilgsniu nužvelgęs mane jis sekundei stabtelėjo,o pagavęs piktą Noel žvilgsnį nuėjo pagrindinio pastato link. Pasijaučiau nejaukiai
ir prigauta, todėl nieko nelaukusi pralindau pro Noel kairę ranką pasirėmusią į sieną ir pasitraukiau:

- Galbūt vis dėlto taip neturėjo įvykti aną vakarą,- pasikartojau bei kilstelėjusi pečiais nuėjau tolyn.

Noel tikriausiai nelabai greitai susiprato kas čia katik įvyko, todėl liko stovėti tokioje pačioje pozoje kaip jį ir palikau.

Įžengiau į milžinišką piramidės formos pastatą. Restorane besidedančią maistą mane pagavo už kelių metrų žvilgantis Ryaan žvilgsnis. Nusisukau, tačiau jau po kelių sekundžiu jis stovėjo prieš mane:

- Tai sakai nieko?- jis keistai į mane pažvelgė.

- Apie ką tu?- bandžiau sukoncentruoti žvilgsnį į maisto padėklus.

- Neapsimesk,- jis prie šono spaudė tuščią gėrimų padėklą.

- Apie ką tu?- Pasikartojau.

- Sakei nieko tarp tavęs ir jo nėra,- jis tesė.

- Ryaan, nieko nesuprantu, tarp manęs ir ko?- nusijuokiau.

- Noel.

- Ai tu apie tai...- norėjau užtęsti laiką.

- Tai?

- Juk ne aš norėjau jį pabučiuoti, jis man nerūpi, juk žinai...- žodžiai patys užsikirto kai pagavau piktą ir įtūžusį Noel žvilgsnį žvelgiantį į mane nuo registratūros.

- Žinoma,- Ryaan tai pastebėjęs ir daugiau nelaukęs nuėjo tolyn.

Jaučiau kylančia įtampą. Nenorėjau susipykti su Ryaan, jis tikrai neturėjo pamatyti manęs su Noel, bus sunku vėl įrodyti, kad tarp mūsų su Noel nieko nėra. Kaip sunku ir painu atlaikyti visas melo pinkles, kaip sunku paneigti tiesą. Juk tai netiesa, kad Noel nieko nejaučiu, kaip reikia meluoti, kai tiesa akivaizdi? Kai ji bado akis? Lauks dvi didelės akistatos su jais abiem.
Ir pokalbiai pilni išsisukinėjimo bei melo.

Po kelių apsimainiusių minčių,susiradusi staliuką prie kurio pusryčiavo mano sužadėtinis atsisėdau prieš jį.

- Ilgai kalbėjai,- jis tarė.

- Ar dabar tai bus problema?- paklausiau.

- Ne, skanaus.

- Skanaus.

Tarp mūsų įsitvyravo ta puikiai pažįstama tyla. Kaip aš troškau pokalbių, kad ir neįdomių. Kad ir apie orą. Kaip troškau, kad ta tyla pagaliau nutrūktų. Bet to nebuvo, ji tesėsi toliau ir darėsi vis garsesnė.

Po ilgos tylos prie mūsų staliuko lyg niekur nieko stovėjo Ryaan su dviem puodeliais kavos. Tomas keistai pažvelgė į Ryaan ir tarė man:

- Prašei kavos?

- Ne, kiek pamenu,-sutrikau ir pridėjau:

- Ačiū,- šyptelėjau Ryaan.

- Tavo brolis nekalba angliškai?

- Šiek tiek supranta...

- Ryaan,- rudaplaukis ištiesė ranką mano sužadėtiniui.

- Tomas,- tikriausiai supratęs jis paspaudė jam ranką ir vėl keistai pažvelgė į mane.

- Na jeigu jums reikės kažko, pasakykit,- jis taręs kaip mat pradingo.

- Nieko nesupratau,- nusijuokė Tomas.

- Nekreipk dėmesio, tikriausiai mandagumas,- atsakiau jam nervingu juoku.

"Šūdas, kas toliau? Noel pakvies mus abu su Tomu romantiškai pavakarieniauti?" - pamaniau. Ryaan kažką sugalvojo, o tai mane begalo gąsdina. Jis elgiasi keistai ir ne taip, kaip visada.