𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXXII} Stranger

Part LXXII

Stranger

Mano kūnu perbėgo baimė, o kartu su ja ir šaltas, rodos mirtinas šiurpas. Išsigandau tarsi būčiau pačią giltinę pamačiusi.
Prieš mane su Tomu stovėjo Camilo.
Tas pats žmogus, kuris vos nepakeitė mano požiūrio į visus vyrus, tas pats žmogus, dėl kurio tiek ilgai bijojau šviesos ir žmonių. Dėl kurio vėl buvau įsitikinusi stereotipais. Jis stovėjo prie tilto ir nusisukęs žvelgė tolyn, jo garbanotus plaukus šiek tiek darkė šaltokas vėjas.

- Viskas gerai?-paklausė Tomas.

- Taip,- tariau ir tarsi sustingusi žvelgiau į Camilo, kuris dar nespėjo manęs pastebėti.

- Tomai man šalta, ar gali man duoti savo striukę?

- Galiu, tau rimtai šalta?- jis pažvelgė į mano džinsinį švarkelį.

- Ačiū,- tariau, kai jis padavė man savo odinę striukę.

Susiukau plaukus į kuodą ir paslėpiau juos po striukės gobtuvu.

- Hm?- Tomas keistai žvelgė į mane.

- Vėjas pučia per kaklą,- atsakiau.

Paėmiau Tomą už rankos ir tvirtai įsikibusi meldžiausi, kad Camilo neatpažintų manęs.
Praėjusi pro jį aš jau apsidžiaugiau, kad jis manęs nepamatė, tačiau klydau. Vos praėjus jį galėjau jausti jo žvilgsnį mano nugaroje.

- Recha?- išgirdau jo balsą ir šaltis pakirto mano kulkšnis.

Nežinojau ką daryti. Atsisukti? Pasakyti viską Tomui? Bėgti? Apsimesti?

Mano sužadėtinis atsisuko į Camilo ir pažvelgė į mane. Aš užsimerkiau ir norėjau prasmegti žemėn.

- Nesupratau?- sustojęs tarė Tomas man.

"Jeigu dabar neužsidėsiu kaukės ir nemeluosiu, teks tą pačią netikrą šypseną nešioti, kad paslėpti ašaras"- pamaniau.

- Camilo?- baimingai šyptelėjau atsisukusi.

- Tu jį pažįsti?- Vis dar sutrikęs klausė manęs Tomas.

- Nelabai,- tariau jam.

- Ką čia veiki?- Camilo šyptelėjo man, tarsi praeities niekada nebuvo.

- Kaip matai,- baimės pilnomis akimis tariau.

Tikriausiai Tomas buvo dar labiau pasimetęs nei aš. Jis negalėjo suprasti kalbos kuria kalbėjau, o juolabiau suprasti kas jis toks.

- Čia tavo...?- Camilo nebaigė sąkinio.

Mažų mažiausiai Tomas būtų supratęs žodį "brolis" todėl pakeičiau temą:

- Negalvok,kad pamiršau viską kas įvyko, tačiau nepamiršau, kad turiu stiprų užnugarį, o tu jį puikiai pažįsti,- tariau jam šypsodamasi.

- Tikiuosi susitiksim dar kartą,- jis tarė man sutrikęs.

- Tikiuosi, kad niekada to nebus,- nusisukau.

Mano širdis vis dar trankėsi į šonus, o rankos drebėjo iš baimės. Galėjau jausti jo žvilgsnį tarsi peilį įsmeigtą į mano nugarą. Nuėjus kiek toliau, prabilo Tomas:

- Kas čia kątik buvo?

- Ten Camilo, jis vienas iš darbuotojų,- šyptelėjau.

- Niekada nemačiau jo,- Tomas pakėlė vieną antakį.

- Iš kur tada mane pažinotų?- paklausiau.

- Galbūt kažką slepi?

- Nieko nuo tavęs neslepiu,gali būti ramus,-atsisukau į jį ir pabučiavau.

Nors prieš Tomą vaidinau lyg viskas būtų taip, kaip ir turi būti, širdyje jaučiau tą šlykštų, žodžiais nenusakomą jausmą. Tarsi akimirksniu mano akyse vėl prabėgo prisiminimai. Camilo piktos akys, Noel ginklas ir kraujas.

- Tikiuosi,- po kelių sekundžių tarė Tomas.

- Nemanai, kad laikas namo?- tariau.

- Manau,- jis tarė.

Mes apsisukome ir patraukėme namų link.

23:49

Buvau nepaprastai pavargusi.  Norėjau kristi minkštą lovą ir viską pamiršti. Norėjau niekada daugiau nebesutikti jo. Tačiau viskas buvo daug sunkiau nei man atrodė.

Išėjusi iš vonios kambario žvilgtelėjau į jau snūduriuojantį Tomą:

- Miegi?- tariau.

Jis nieko neatsakė todėl apsivilkusi raudoną chalatą išėjau į balkoną. Atsisėdau ant krašto ir pažvelgiau į tamsią jūrą, poto į tamsoje paskendusį miegąmąjį. Mano telefono ekranas sumirksėjo:

"Nemiegi?"

Tai buvo žinutė nuo Noel. Atrašiau:

"Ne."

Tada telefono ekranas sumirksi vėl:

"Ar galime pasikalbėti?"

"Ar turime apie ką?"

"Taip."

Ir po kelių akimirkų Noel jau stovėjo prie mano balkono.

- Ar visada kalbiesi naktį?

- Viską darau naktį,- rimtai tarė jis ir atsuko į mane cigarečių pakelį.

Paėmusi vieną cigaretę kaip mat prisidegiau ją ir įtraukiau karčius dūmus.

- Mačiau...- nebaigiau sąkinio.

Ar turėčiau jam pasakyti? Gal geriau bent kartą nutylėti? O gal aš jau perdaug tyliu?

- M?- susiraukė jis.

- Camilo,- tariau aš ir stebėjau kaip jis dar labiau susiraukia.