𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXVI} Red & Black

Part LXVI

Red & Black

Tada aš užsimerkiau ir kaip mat viską pamiršau. Užmiršau tą skaudžią tylą, tuos piktus žodžius ir savo nubodų likimą, net ir žiedą. Užmiršau viską.

Apsimainius keliais bučiniais, Noel mane pakėlė,o aš kojomis apsivijau jo klubus, ilgus nagus įsmeigiau jam į tvirtą nugarą bei tyliai alsavau jam į dešinę ausį. Šaltas vėjas šiurpu nubarstė mano pečius.

Ir ilgai nereikėjo laukti, visai netrukus Noel įžengė į tamsų kambarį paskendusį  raudonos mėnesienos spindesy, jau visai netrukus aš jaučiau kaip kritau ant minkštų, juodų, šilkinių patalų. Ir aš jau žinojau kas bus, mes abu žinojome.
Mes tylėjom ir vienas kitam paslaptingai šypsojomės. Krisdama perbraukiau pirštais per jo juodus marškinius,prigludusius prie raumenų atsekdama jų sagas.

Net nepajaučiau kaip mano rūbai buvo numesti kažkur į kitą kambario galą, jaučiau tik šilumą sklindančią iš Noel kūno.
Jaučiau jo stiprią plaštaką ant mano šalto kaklo, jo bučinius ant pašiurpusių raktikaulių, jo pirštų galiukus apačioje. Po keletos stiprių judesių, jis stipriai suėmė mano riešus man virš galvos ir švelniai kandžiojo mano krūtinę, o juodos,primerktos akys žvelgė į manąsias pro šiek tiek užkritusius plaukus.

Po keliolikos minučių keistai malonaus erzinimosi, išlaisvinusi savo riešus,pastūmiau jį į kairę lovos pusę bei atsisėdau ant jo, priglaudžiau savo įkaitusį kūną prie tamsiaplaukio, o šis uždėjo plaštakas ant mano klubų, kurie vis greičiau judėjo.

Tuomet Noel mane numetė nuo savęs ant pilvo ir abiem delnais patraukęs klubus prie savęs, viena ranka stipriai tempdamas mano plaukus link savęs dar kartą stipriai į mane įėjo. Judesiai vis greitėjo, o Noel net nežadėjo sustoti. Pirštais vis stipriau tempdamas mano plaukus priversdavo mano galvą vis toliau traukti nuo juodos patalynės.
Kiekvieną kartą kai jo delnas nusileisdavo ant mano užpakalio iš mano lūpų išsprūsdavo garsi aimana. Karts nuo karto jo delnas stipriai suspausdavo mano kaklą priversdamas mane gaudyti orą.

Abu buvome pasiilge to jausmo ir aš
nesijaučiau blogai tą akimirką. Tą akimirką aš dariau tai iš meilės, dariau tai nes norėjau, beprotiškai troškau tai daryti su Noel. Nesijaučiau kalta, nė trupučio. Tai buvo visiškai kitaip, tai nebuvo banalu ir tai nebuvo iš "pareigos". Tai buvo stebuklinga ir nepakartotina. Tai buvo būtent tai, ką matome romantiniuose filmuose - žavinga, nepaprasta ir tobula. Kiekvienas prisilietimas turėjo savo laiką, kiekvienas prisilietimas sukeldavo nežmonišką jausmą.

Net kai ši raudonai juoda nakties pasaka baigėsi, mes ramiai gulėjome garsioje tyloje ir viskas kas girdėjosi, tai cigarečių čirškėjimas ir Noel kvėpavimas. Cigaretės pelenai krito ant juodų grindų, o aš ramiai gaudžiau orą padėjusi galvą jam ant peties. Kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę troškau praleisti su juodaakiu, galėjau paaukoti viską ką turėjau, tam, kad pasilikti amžiams užstrigusi toje, cigarečių dūmais apsuptoje akimirkoje.
Tyla kuri mus gaubė buvo visai kitokia, aš ja dievinau, bet ji pasibaigė:

- Aš negaliu be tavęs gyventi, Recha,- giliai kvėpuodamas tarė Noel.

- Bijau, kad turėsi su tuo susitaikyti,- šyptelėjau.

- Niekada,- jis mirktelėjo ir priglaudė savo lūpas prie manūjų.

Tada kambaryje ir vėl sublizgėjo raudonai juodas mėnulio žibesys ir kas ten žino, kas dar tą akimirką nutiko...