𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{XCV} Unpredictable

Part XCV

Unpredictable

*Dvi dienos iki išvykimo*

Bet sekundės nieko nelaukdamos ir mums nepaklusdamos lėkė ir toliau. O su jom, minutės, valandos ir dienos. Laikas vis spaudė mus prie prarajos. Pagaliau man reikėjo grįžti į viešbutį ir vėl vaidinti mylinčią ir laimingą sužadėtinę. Laikas vis vertė mane apsispręsti. Noel tai jau padarė, jis apsisprendė jau seniai, bet aš?

08:12

- Man reikia grįžti, tariau.

- Kada pagaliau to nebeišgirsiu?- tamsiaplaukis suraukė antakius.

Tylėjau. O ką reikėjo atsakyti? Kad bijau?! Visko bijau. Bijojau būti atstumta, nesuprasta, palikta, viena, iškeista ir dar daugelio dalykų aš bijojau. Po velniais, nieko nebijanti Recha pagaliau kažko bijo!

- Recha, vistiek reikės pasirinkti,- jis kalbėjo toliau.

Aš ir vėl tylėjau ir žiūrėjau į spindintį,krikštoliniais lašiukais papuoštą sietyną kabantį nuo baltų lubų.

- Kodėl man nuojauta kužda, kad aš ir vėl prarandu tave, kodėl ji man sako, kad tu pasirenki jį,- jis atsirėmė alkūne į grindis.

- Ar tu bijai?- paklausiau.

- Bijau.

Noel kažko bijo? Nesamonė. Juk tai papraščiausiai neįmanoma.

- Aš vis dar nesuprantu, kaip tu pasirinkai mane,- pasakiau.

- O aš nesuprantu, kaip tu gali pasirinkti jį.

- Ei, savimyla! Nesakiau, kad jį pasirenku.

- Nesakei, kad pasirenki mane,- jis mirktelėjo.

O tada aš įsižiūrėjau į jo juodas it mirtis akis.
Jose buvo tiek daug kibirkštėlių ir jos visos žibėjo tarsi būtų maži deimantai. Pradėjau juoktis.

- Ahh, žinoma atsitiktiniai juoko priepuoliai,- jis pervertė akis ir vėl beviltiškai atsigulė ant grindų.

- Noel, ar kažkas sakė tau, kad tu labai juokingas?- negalėjau sustoti juoktis.

- Ne,- susiraukė.

- Tuomet, tu labai juokingas, haha!

- Ateik aš tau šonkaulius suskaičiuosiu,- jis suprunkštė ir truputį atsikėlęs nuo grindų pradėjo pirštais bėgiot per mano šonus.

- Ką? Baik,- besijuokdama atsistojau ir pradėjau bėgti.

Bėgau iš kambario, laiptais žemyn iki virtuvės.
Griebiau pirmą pasitaikiusį puodelį ir atsisukdama vandeniu buvusiu jame apipyliau Noel. Jis sustojo ir pro šlapius plaukus, užkritusius jam ant akių rimtai žvelgė į mane, kol aš iš visų jėgų bandžiau nesijuokti.

- Jeigu jau atvėsai, eisiu ruoštis,- mirktelėjau.

-  Hm,- jis suspaudė lūpas.

O tada labai greitai mane persimetęs per petį nešė link baseino. Man nespėjus nei žodžio ištart,vos po kelių sekundžių mano akis, ausis ir nosį užtvindė vanduo. Išnirau iš baseino ir perbraukus delnais per permirkusius plaukus susiraukiau.

- Jo gali eit ruoštis,- jis tarė.

- Tu tikriausiai juokauji! Ar bent žinai, kiek džiūsta mano plaukai?!

- Kažką sakei?- jau kitame kambaryje būdamas šaukė jis.

Išlipau iš baseino. Buvau visiškai šlapia, vsiškai permirkusi, nuo mano plaukų galų varvėjo vanduo, o pati tikriausiai atrodžiau kaip laumė ką tik išlindusi iš pelkės.

8:49

Vis dar permirkusiais plaukais ir šlapiais drabužiais stovėjau prie Noel mašinos.

- Tikrai nenori persirengti?- jis pažvelgė į mane.

- Kodėl turėčiau?- susiraukiau.

- Gal dėl to nes keistai atrodysi,- jis šyptelėjo.

- Dar pažiūrėsim kuris keistai atrodys,- mirktelėjau.

- Važiuojam, keistuole,- nusijuokė jis.

Saulės nušviestoje mašinoje sedėdama žvelgiau pro šiek tiek aprasojusį langą. Ir važiuodama žvelgiau į aukštas palmes.

- Recha? Ar norėtum visam gyvenimui čia pasilikti?- jis paklausė neatitraukdamas akių.

Šis klausimas mano kūne pasėjo šiurpą. Mano akys subliksėjo ir palengva aukštos palmės pradėjo keistis. Užsimerkiau. Tada mano akyse tarsi stovėjo tas vaiko akimis matytas vaizdas: palmės pavirto į aukštas pušis,smėlio smiltelės, vėjo atneštos nuo jūros kuteno nosies galiuką, o bangų ošimas dar labiau mane panardino prisiminimuose.
Jaučiausi it vėl būdama savo vaikystėje. Tarsi ir vėl sėdėjau ant minkšto smėlio prie tos vaiko širdžiai artimos jūros, tarsi galėjau jausti kaip mano mama glosto man plaukus, o tėtis dar kartą meta smėlėtą kamuolį besijuokiančiam Justui. Aš pamiršau, net ir tai, kad sėdėjau Noel automobilyje, pamiršau, kad man atsimerkus viskas bus kitaip, visi prisiminimai ir vėl tarsi susimaišys su dangumi. Aš leidau mano prisiminimams užvaldyti mintis. Ištiesiau ranką pro langą ir jaučiau vėją bėgiojantį pirštų galais, visai kaip tada, kai važiuodavom visai šalia pušynų ar rodos milžiniškų, žaliuojančių miškų. Šiurpas bėgo per kūna vien pagalvojus kaip stripriai pasiilgčiau Lietuvos. Vieną minutę prisiminimai mane nukeldavo į Palangą, kur praleista tiek daug vasarų, kitą minutę jau į mano vaikystės Kauną. Žiemos apsnigti stogai ir šalti kalėdų rytai,besimėtymas sniego gniūžtėmis, karštų vasarų naktys ir nesibaigiančios geltonais rapsais nusėtos lygumos. Daugybė mažų laivelių lenktyniaujančių marių tolumose, kadagių kvapas slėnyje,nuo kurio viskas it ant delno, panemunės šilas iš kurio mes būdami dar visai vaikais taip ilgai žiūrėdavome į bėgančius traukinius, ką jau kalbėti apie vasaras kaime, Anykščių rajone? Kai rodės niekas nerūpi, kai galėjai gulėti žemuogių pilnoje raudonuojančioje pievoje ir stebėti debesis plaukiančius žydrame danguje, ką kalbėti apie vainikų pynimus iš neoninių pienių ar rausvai baltų ramunėlių žiedų, o taip pat ir apie naktis palapinėse prie ežero su juokais iki ašarų?

Ar galėčiau visa tai iškeisti? Paprastumą iškeisti į prabangą, kopas į smėlio jūras? Ąžuolus ir pušis į palmes? Senus kaimo namus su baltomis langinėmis į aukštus dangoraižius ir piramides? Būčiau viską paaukojusi, kad likčiau su Noel, taip pat kaip viską paaukojusi, kad grįžčiau į pačius mieliausius namus.

- Recha?

Ir vos man atmerkus akis prisiminimai išgaravo, aš ir vėl čia. Prieš mano akis vėl aukštos palmės ir milžiniška jūra, o šalia Noel.

- Nežinau, bijau, kad galiu daug ką prarasti,-tariau nedrąsiai.

Norėjau pasilikti, norėjau jausti Noel ranką kiekviename savo žingsnyje, bet taip pat troškau grįžti į taip pasiilgtą Lietuvą ir vėl tapti vaiku...

O viskas taip nenuspėjama.
Nenuspėjamas laikas, nenuspėjamas Noel ir galų galiausiai nenuspėjama aš...