𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXV} Still Here

Part LXV

Still Here

Aš ėjau kuo toliau nuo savo namelio. Ir šįkart mano kojos mane vedė ne link jūros, o link išėjimo. Kol mano ašaros krito ant šalto grindinio, aš bandžiau išsilaisvinti iš tos priespaudos kuri slėgė mane.
Netrukus jau stovėjau mašinų aikštelėje, o ten manęs jau laukė "staigmena".

Juk vakaras negalėjo pasibaigti papraščiausiu pasivaikščiojimu. Į juodos mašinos kapotą, atsirėmęs ramiai rūkė jis. Nežinau ką reikėjo daryti. Džiaugtis nes vėl jį matau prieš save ar bėgti kuo toliau?

- Recha?- sutrikęs paklausė jis.

- Noel.

- Ką čia darai?- jis tarė.

- Žvejoti susiruošiau, gal netyčia turite botus ir meškerę paskolinti?,- sarkastiškai atsakiau ir nusivaliau dar vieną ašarą.

- O man rodos, kad kažkas nepasimokė, kad negalima vaikščioti vienai naktį,- jis šyptelėjo.

- Arba kas?- susiraukiau.

- O kas jeigu kažkoks vyras, stovintis prie juodos mašinos,juodais marškiniais ir rūkantis cigaretę pagrobs tave ir išsiveš?- jis pasitaisė rankovę.

- Tokių vyrų nebijau,- mirktelėjau jam.

- Esi įsisitikinusi?- jis nusijuokė ir prisimerkė.

Linktelėjau.

- Į mašiną įlipsi pati ar...? - jis nebaigė sakinio.

- Žinai vienas vyras mane kadaise išmokė nelipti į nežinomas mašinas,- nusijuokiau.

Jis nieko nesakęs priėjo prie manęs ir belaikant rūkstančią cigaretę tarp pirštų suėmė mano žandikaulį. Tada įvyko tai. Mūsų lūpos įsisiurbė viena į kitą, o po keliolikos sekundžių bučiavimosi jis tarė:

- Važiuojam.

- Ar turiu pasirinkimą?- sužanbždėjau.

Ir štai aš vėl sėdėjau taip arti prie jo. Žiūrėjau į tuos aštrius veido bruožus, tamsias akis žiūrinčias į priekį ir į lūpas sukandusias baltą cigaretę.

Atėmiau ją ir priglaudusi prie šaltų savo lūpų, įtraukiau karčius dūmus.

- Aš jau pripratęs,- nusijuokė jis.

- Prie to, kad atiminėju tavo cigaretes?

- Būtent,- suprunkštė jis.

- Man dar nepapasakojai,- pridėjo jis.

- Ko?- pasimečiau.

- Ką veikei prie išėjimo naktį?

- Norėjau paisvaikščioti,- tariau.

- Aš tau tuoj,- susiraukė jis.

- Atsiprašau? nuo kada Noel valdo mano gyvenimą?-nesusivaldžiau ir nusijuokiau.

- Tu man pasakyk,- jis mirtkelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į kelią.

Noel mano gyvenimą valdė nuo tos akimirkos kai pirmą kartą jį pamačiau. Čia nebuvo ko slėpti, to buvo net neįmanoma slėpti. O Tomas? Tomas man nerūpėjo bent jau tą akimirką, aš norėjau pamiršti ir pamiršau.
Juk visada taip darau, juk visada bėgu nuo blogų minčių, kai jos mane ir vėl pasiveja.

- O ką veikei tu?

- Hm?

- O ką veikei tu kol nepamatei manęs?

- Galvojau kodėl tu vis dar ne su manimi,- jis uždėjo delną ant mano šlaunies.

- Žinoma,- sukikenau.

- Aš rimtai, mes abu žinom, kad nei aš, nei tu negalim būti atskirai.

- Ne taip viskas lengva,- tariau.

- Daug lengviau nei tau atrodo,Recha.

- Negaliu juk visko taip imti ir palikti.

- O šitą aš jau kažkur girdėjau,- susiraukė Noel.

Tamsi, juoda mašina sustojo prie didelių namų vartų, o prie jų mus iškarto pasitiko Bosas. Jis linksmai atsisėdo ant plytelių ir lekuodamas žaismingai vizgino uodegą bei laukė kol aš jį paglostysiu. Dievinau kiekvieną šių namų kampelį, bet labiausiai buvau pasiilgusi to neįtikėtino vaizdo kurį galima buvo matyti pro langus. Įėjusi kaip mat įžengiau į balkoną.
Tikriausiai niekada neturėsiu žodžiu nupasakoti visą tą pasakišką vaizdą, tikriausiai net nėra tokio skaičiaus kuris galėtų nusakyti žvaigždžių kiekį tada kabėjusį nakties danguje. Jausmas tarsi kažkada čia būčiau palikusi savo įsimylėjusią širdį ir tik dabar ją būčiau suradusi.

- Kaip keista, kad ir vėl esu čia,- atsirėmiau į balkono turėklus.

- Kaip keista, kad tu vis dar ne mano glėbyje,- tarė Noel ir apsuko mano liemenį į save.