𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXII} Conscience

Part LXII

Conscience

10:02

- Nekenčiu kai taip darai,- gana liūdnu balsu tarė Tomas, sėdėdamas už pusryčių stalo.

- Aš irgi nekenčiu, beje ko?

- Kai nieko nesakius tiesiog pradingsti,- susiraukė.

- Tikriausiai teks įprasti, mėgstu būti viena,- šaltai tariau.

Pykau ant savęs. Ką aš veikiu su žmogumi kuriam nieko nejaučiu? Kodėl turiu kentėti apsimeteliškus jausmus, kodėl turiu meluoti?Visiem. Visiem, ką tik sutinku, net savo šėšėliui aš meluoju. Gyvenu vien tik melu. Ne. Jau geriau meluosiu nei likusį gyvenimą nugyvensiu viena. Mano galva svaigo nuo tokių pamąstymų. Šitos atostogos jau buvo pradėjusios virsti tikru chaosu, tikrų tikriausiu pragaru. Galbūt jei nebūčiau sutikusi Noel ir vėl, galbūt dabar būtų viskas kitaip?

- Alio?- pertraukė mano mintis Tomas.

- M?

- Klausiau ar jau pavalgei,jau galim eiti prie baseino?

- Aha,- tuščiažodžiavau.

11:16

Kelias dešimtis minučių aš ramiai gulėjau ant gulto prie mėlyno baseino ir šildžiau pašiurpusią odą prieš žaižaruojančią saulę, bet juk ir šitai mažai, šiltai akimirkai atėjo pabaiga. Mano ramybę sudrumstė žinutės skambėjimas telefone. Prisimerkusi pažvelgiau į ekraną:

"Kada supažindinsi su savo broliu?"

Jau žinojau, kad mano akimirka baigta. Staigiai pažvelgiau į kitą baseino pusę. Lyg niekur nieko ant gulto gulėjo Noel ir tamsiomis akimis svaidė žaibus mano pusėm.

- Kas ten?- paklausė Tomas.

- Justas klausia kaip mums sekasi,- nervingai nusijuokiau.

- Pakolkas ne kaip, gali jam taip ir parašyt,- suprunkštė jis.

Tik bėda buvo ta, kad Justo žinučių net nebuvau peržiurėjusi, o į šią, atrašiau:

"Gali būti ramus, niekada"

Ją išsiuntusi iškarto pažvelgiau į jį. Mano nuostabai, jis nebuvo susiraukęs, priešingai,Noel šyptelėjo. Tik aš nesitikėjau, kad jis atsistos ir eis tiesiai link mūsų. Pasimečiau. Nors Tomas nebuvo pats gabiausias anglų kalboje, buvo tikimybė, kad kažką supras, mažu mažiausiai atsakys kažką rusiškai, o tiek jis, tiek Noel tą kalbą puikiai mokėjo. Kita bėda, kad rusų kalboje gabumu nepasižymėjau aš.

- O kaip tik fotografo ieškojau,- tariusi pakilau nuo gulto ir pribėgau prie Noel, Tomui nespėjus nieko pasakyti.

- Ką darai?,- prisimerkiau.

- Einu susipažinti su tavo broliu, nes tu juk nesupažindinsi,- šyptelėjo Noel.

- Ne,- tariau griežtai.

Viduje kažkas man kuždėjo, kad meluoti nebeverta, kad Noel jau viską žino. Tačiau aš nebuvau tikra, todėl tęsiau.

- Tau nereikia su juo susipažinti.

- Kodėl?- pakėlė antakį šis.

Pasimečiau. Ką turėjau atsakyti?

- Sužinosi vėliau,- vos išlemenau pora žodžių.

- Nesupratau?- piktai nužvelgė mane.

Šūdas. Ką sužinos? Kad Tomas tai mano sužadėtinis ir viskas kitaip nei atrodo?
O jei nepasakysiu, sužinos pats ir bus dar blogiau?

- Prašau,- tariau.

- Tik dėl to nes tu esi tu,- jis apsisuko atgal.

Ne, aš nebuvau aš. Jei tai būčiau buvusi aš, nebūčiau melavusi, nebūčiau prisidirbus iki pat kaklo. Nebūčiau įbridusi į tą juodą intrigų klaną, iš kurio negaliu išlipti.

- Nejaugi fotografas nebeturėjo su kuo nufotografuot?- suprunkštė Tomas.

- Susitariau kitą laiką,- greit sumaliau.

Ar tai gerai ar ne? Kad ir vėl pamelavau? Iš vienos pusės tai bus pasiaiškinimas kai dingsiu porai minučių, na daugiausiai valandai, bet jei ir vėl nakčiai? Juk negalėsiu pasakyti, kad visą naktį fotografavausi. Jaučiau kaip mano pėdos kaista, tartum sviltų, tačiau tai buvo ne nuo įkaitusių plytelių, tai buvo įtūžusi sąžinė. O gal aš jos išvis neturėjau?

Suskambėjus telefonui, pažvelgiau į ekraną:

"Klausysiu tavęs, kol tu klausysi manęs"

" Ką turi omeny?"

" Lygiai dvyliktą nakties, pagrindinis įėjimas"

Ką jis turi omeny? Ir ką vėl reikės pasakyti Tomui? Kas bus toliau? Kaip vėl reikės išsisukti? Ir kiek mano sąžinę viską atlaikys?