𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXXXV} Ankh

Part LXXXV

Ankh

Nors bandžiau pati save guosti ir raminti, drąsinti ir tikinti. Nebijojau pripažinti sau, man jo trūksta! Ir aš rodos vėl pamiršau kaip įmanoma gyventi, kai jo šalia nėra. O tada po kelių minučių gaunu žinutę:

"Recha?"

"M?"

"Mums reikia pasikalbėti"

"Yra apie ką?"

"Yra"

Po keliolikos minučių Noel jau stovėjo tilto pradžioje ir lėtai ėjo link manęs.

- Tai?

- Aš žinau, kad tu negerai padarei, bet aš nebegaliu tavęs antrą kartą paleisti,- jis uždėjo delnus ant mano klubų.

- Gal jau laikas baigti?- tariau.

- Nė už ką, nebent...

- Nebent?

- Nebent tu to nori.

- Žinoma, kad ne! Bet mano gyvenimas jau nuspręstas.

- Nesamonė, jį visada galima pakeisti, jis priklauso tik nuo tavęs,- ramiai kalbėjo Noel.

- Noel aš pavargau slapstytis, kurį laiką man tai patiko, bet aš tikrai pavargau,- atsisegiau savo gyvenimo rakto pakabuką ir idėjau jam į delną.

- Man jo nereikia, jis tavo,- jis žiūrėjo man į akis.

- Žinau ir aš tau dėkinga, tikrai, už viską, bet...- nebaigiau sakyti sąkinio.

- Bet?

- Nežinau kaip tai paaiškinti tai per daug sunku, aš tikrai... Tikrai atsiprašau. Visa tai tiesiog atrodo netikra, tai perdaug netikra, kad būtų tiesa.

- Jei tu tik taip nori,- jis lėtai priėjo prie vietos kurioje nebebuvo turėklo ir paleido iš delno spindintį gyvenimo rakto pakabuką.

- Noel!- surėkiau ir bandydama jį sustabdyti apsivijau rankomis jo kaklą.

O tada mes abu kritome į šiltą jūrą. Vanduo užtvindė akis ir garsą ausyse. Man išnirus, tik po kelių skeundžių išnėrė ir Noel.

- Jis priklauso tau.

Nieko nespėjus atsakyti, Noel užsegė ant mano šlapio kaklo gyvenimo raktą.

- O kur tavasis?- pažvelgiau jam į akis.

- Tu esi mano gyvenimo raktas.

- Tu beprotis!- šyptelėjau.

Noel išsišiepė:

- Žinau, tu irgi.

O tada mano širdį ir vėl užplūdo jausmai.

Tada atėjo meilė

Mes užsimerkėme ir paskendome vienas kito lūpose.
Visiškai permirkę rūbai greitai mėtesi ant tilto lentų. O mes nepaleisdami vienas kito vaikščiojom delnais po vienas kito nugaras.
Noel laikė mano žandikaulį prispaudęs šlapius mano plaukus prie kaklo švelniai kandžiojo mano lūpas. Po ilgų erzinimusi jūroje, galų galiausiai jis užsikėlė mane ant savęs ir aš įsikabinau savo nagais į jo nugarą. Iš mūsų abiejų lūpų skambėjo tylus dusaujimai. Jaučiau tik begalinę meilę, jūros bangas ir Noel. Man tik to reikėjo, daugiau nieko taip netroškau gyvenime, kaip jausti jį šalia savęs kiekvieną lekiančią sekundę, kiekvieną bėgančią akimirką.

- Kas jeigu kažkas pamatys?- sušnabždėjau ir nusijuokiau.

- Koks skirtumas,- suprunkštė Noel ir judėjo greičiau.

Aš atlenkiau galvą ir leidau šlapiems plaukams panirti. Jaučiau Noel rankas tvirtai įsikabinusias į mano klubus. Taip stipriai jo norėjau, norėjau turėti kiekvieną jo odos lopinelį, norėjau turėti kiekvieną jo įkvėpimą ir iškvėpimą, kiekvieną jo žvilgsnį, kiekvieną judesį. Lygiai taip pat stipriai kaip norėjau amžinai su juo pasilikti čia. Saulėtam ir stebuklingam Egipte.
Kur kiekviena sekundė gali būti nebuspėjama ir paslaptinga.
Kur gyvuoja meilė ir aistra.
Kur šalia manęs yra jis.

Mes nei sekundei nepaleidome vienas kito, šiltos jūros bangos užklojo mus abu ir mes tarsi skendome, tarsi skendome begaliniame troškime.

Noel delne gniaužė mano šlapius plaukus šiek tiek juos tempdamas ir nepasidavė neramioms jūros bangoms. Jo ranka karts nuo karto lėtai pereidavo nuo plaukų galiukų link pašiurpusios mano krūtinės, o tada apačion...
Ir vėl iš naujo... O kai pagaliau viskas pasibaigė jis tyliai tarė:

- Pasilik.

- Pasiliksiu.

- Amžinai?

- Amžinai.

Tada aš tarsi paaukojau viską ką turėjau. Tarsi būčiau pasirašiusi sielos pardavimo sutartį pačiam demonui.
Aš viską atidaviau jam.
Viską kas man buvo likę

Viską, už Noel.