𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LVIII} Tell It To My Heart

Part LVIII

Tell It To My Heart

- Per daug tave gerai pažįstu,- jis kalbėjo toliau.

- Nejaugi? Iš kur?- įdomiai nusišypsojau.

- Nepatikėsi, iš praeities.

- Mes niekada neturėjome, neturime ir neturėsime nei praeities nei ateities,- šyptelėjau.

- Pati nustebsi,- miktelėjęs jis švelniai paėmė mano delną ir truktelėjo link savęs.

- Paskutinį kartą,- perverčiau akis.

- Tarkim,- jis nusikvatojo.

Tą akimirką aš prakeikiau save. Negalėjau suprasti, negalėjau patikėti. Aš sutikau? Vėl jam pasidaviau? Būdama susižadėjusi? Ką sakysiu Tomui kai jis paklaus kur buvau? O gal viskas vyksta ne šiaip sau? Gal viskas turi savo vietą ir laiką? Gal man net nelemta būti su Tomu? Gal čia nebuvo klaida...
Noel vedėsi mane per tuščią, naktinę viešbučio teritoriją link automobilių aikštelės.

- Nauja mašina? Rimtai?- suprunkščiau.

- Juk reikia padaryti tau įspūdį,- jis kilstelėjo antakiais.

- Jei kas ir daro man įspūdį tai tavo pasitikėjimas savimi, Noel,- atsakiau.

- Vadinasi, dar niekas nebaigta,- jis godžiai nusišypsojo.

- Aš taip nesakiau,- susiraukiau.

Po kelių akimirkų vėl sėdėjau juodame, Noel automobilyje. Mes išvažiavome į šviesias, žvaigždėmis blizgančias gatves, o po kelių minučių tylos tariau:

- Tai?

- Hm?- jis susiraukė.

- Kiek merginų pakeitei per tuos metus?

- Nepatikėsi, tu buvai paskutinė,- jis neatitraukė žvilgsnio nuo kelio.

- Taip, tu teisus, nepatikėsiu,- pažvelgiau į jo primerktas tamsias akis.

Juodą mašinos saloną karts nuo karto nušviesdavo gatvės šviesos ir jų spinduliai nukrisdavo ant Noel veido paryškindamos jo tamsias akis bei aštrų žandikaulį. Buvau pasiilgusi ne tik vaizdų pro langą, bet ir to jausmo kai tarsi be sparnų skrisčiau virš aukštų debesų. Tai buvo pasakiška, dieviška, visa tai jau buvau patyrusi, tačiau tiek laiko kantriai, paslapčiomis laukiau šio momento. O, kad tada kažkas būtų žinojęs, kaip dievinau kiekvieną sekundę, tarsi mano širdis kalbėjo daugiau negu protas...
Iš Noel burnos ištraukiau cigaretę ir priliečiau ją prie savo lūpų. Noel susiraukė ir atsisuko į mane:

- Sakei, kad nerūkai.

- Staiga pradėjau vėl,- suspaudžiau cigaretę dantimis.

- Ar tai reiškia, kad turiu tau neigiamą įtaką?- klausė jis.

- Net neįsivaizduoji,- nusijuokiau.

Jis nieko neatsakęs šyptelėjo ir prisidegė kitą cigaretę. Tada mane vėl persmelkė šiurpas. Ką aš darau? Kodėl aš čia, aš turiu grįžti. Negaliu taip elgtis, niekada negalvojau, kad būsiu neištikima savo partneriui... Juk to niekada nepadaryčiau, bet kažkas viduje mane atkalbinėjo, juk visas gyvenimas vienas didžiulis nuotykis, gal jeigu atsidūriau čia, vadinasi taip ir turėjo būti? Nenorėjau sau pripažinti, tačiau puikiai žinojau, kad mūsų santykiai su Tomu griūva ne dienom bet sekundėm, nebuvo jokios kibirkšties dėl kurios būčiau laiminga, nenorėjau, kad mano ateitis būtų pilna šeimos problemų. Velniškai norėjau laisvės. Už viską pasaulyje. Besikeičiant gatvių apšvietimams aš galvojau:
Kodėl pasakiau "taip"? Kodėl sutikau, jei dabar noriu pabėgti kuo toliau, ištrūkti nuo rutinos. Bežiūrint į stiprias Noel rankas laikančias vairą, kaltinau save, juk tai neteisinga... Tačiau nusprendžiau. Net jei mano elgesys turės didžiulių pasėkmių, net jei likčiau viena, aš nieko nesigailėsiu.

Noel automobilis pagaliau sustojo. Vieta jau buvo pažįstama. Ne, tai nebuvo tamsūs, niūriomis spalvomis nulieti Noel namai. Tai buvo tas pats spalvingasis restoranas, kuriame buvau prieš daug laiko...

- Aš nesu labai alkana,- šyptelėjau.

"Taip,Recha. Tave atveža į prabangų restoraną, karščiausias vyras kokį esi mačiusi gyvai,o tu dar reiški pretenzijas"- pamąsčiau.

- Aš nesakiau, kad mes valgysim,- suraukė antakius jis.

- Tikriausiai indus plausim, taip?- Ach, tas lietuviškas sarkazmas, nesusilaikiau.

- Tu ir vėl neatspėjai, grindis,- suprunkštė jis.

- Kaip miela,- šyptelėjau.

Mes ir vėl lipome aukštais, plačiais laiptais, o poto praėję šimtus staliukų, milijonus spalvotų, blizgančių užuolaidų atsidūrėme toje pačioje terasoje, nuo kurios driekėsi rodos visos spindinčios Egipto gatvės. Tačiau viduryje jos ilgo stalo, kaip tada nebuvo, vietoje jo stovėjo didžiulė sofa su begalybe minkštų pagalvių, didelis staliukas viduryje bei keli foteliai. Žinoma daugybė žalių augalų, žvakučių uždarytų mažuose narveliuose ir aiškų įvairiaspalvių kilimų. Vidury staliuko puikavosi dižiulis kalijanas. O aplinkui jį buvo indai su vaisiais bei saldumynais. Įsitaisius ant minkštos sofos Noel išpūsdamas kalijano dūmus tarė:

- Pasakyk man.

- Hm?

- Jei sakai, kas pasikeitė, pasakyk man. Kas?

Nusijuokiau:

- Absoliučiai viskas.

- Matau vis dar turi jį,- jo lūpų kampučiai šiek tiek pakilo, kai jis parodė pirštu į gyvenimo raktą, vis dar gulintį ant mano raktikaulių.

- Aš jį atiduosiu tau,- nutęsiau.

- Ne, jis priklauso ne man,- susiraukė Noel.