𝓔𝓰𝔂𝓹𝓽𝓲𝓪𝓷 𝓜𝓸𝓸𝓷 {II}

{LXX} Game

Part LXX

Game

Kitavertus jeigu viskas išaiškėtų? Gal pagaliau galėčiau ramiai gyventi? Juokaujate? Ramus gyvenimo būdas ir aš buvome nesuderinami.
Man tai atrodė perdaug nuobodu. Man keistai patikdavo mano besikeičiantis charakteris, kai juoko natas staiga užtildydavo ašarų tylus klyksmas gerklėje. Nors nuolatos klausiau savęs: kas bus rytoj? Aš nenorėjau sužinoti.

12:33

- Eisi su manimi prie baseino?

- Persirengsiu ir ateisiu,-padėjau šaukštelį ant lėkštutės.

- Tada susimatysim kaip visada toje pačioje vietoje.

Pasukome skirtingais keliais. Eidama namo meldžiausi, kad nesutikčiau nei Noel, nei Ryaan. Tikriausiai keista, bet taip ir buvo.
Kortelę priglaudus prie aparato ir įėjus pro namelio duris, nuėjau persirengti.
Apsivilkau raudoną maudymosi kostiumėlį ir
apsirišusi aplink klubus juodą skarą, išsitraukiau iš delninukės vieną cigaretę, kurią kažkadaise paslapčiomis pavogiau iš Noel bei iš naktinio staliuko išsitraukusi žiebtuvėlį išėjau į balkoną. Atsisėdusi prie staliuko priliečiau baltą cigaretę prie lūpų, o mano akyse akimirksniu sumirgėjo ugnies liepsna.
Giliai įtraukiau cigaretės dūmus ir atpalaidavau pečius, o po kelių sekundžių iškvėpiau.

Nors mano broliui nepavyko,Tomas sugebėjo mane atpratinti nuo šio žalingo įpročio. Bet atsirado vėl tas pats žmogus, kuris galėjo visą mano pasaulį apversti aukštyn kojomis ir niekas negalėjo jam paprieštarauti.
Tačiau man ir nelabai rūpėjo kitų nuomonė šiuo klausimu. Cigaretės man buvo savotiškas atsipalaidavimo būdas. Jos man priminė jį. Kaip tik tada kai vėl pagalvojau apie Noel, jis atsirado tiesiai prieš mane.

- Speak of the devil,- prasitariau susiraukdama nuo karčių cigaretės dūmų.

- Negali nustoti galvoti apie mane?- jo dešinysis lūpų kamputis šiek tiek pakilo.

- Nusileisk ant žemės, Noel,- šyptelėjau.

Noel buvo tas žmogus kurio labiausiai nekenčiau ir labiausiai mylėjau pasaulyje.
Jo pasitikėjimas savimi pykdė ir žavėjo mane vienu metu.

- Gal nori kažką man pasakyti?- jis pasiremė alkūnėmis į balkono briauną.

- Pavyzdžiui ką?

- Man begalo įdomu būtų sužinoti ką tokio įdomaus pasakė tas barmenas,- jis susiraukė ir prisimerkė.

- Nejaugi? Pirmą kartą manęs prašai tau kažką pasakyti? Maniau, kad tu žinai viską,- nusijuokiau.

- Jei labai to nori, galiu ir pats sužinoti.

- Sakykime tai buvo privatus pokalbis, išpūčiau tiesius dūmus.

- Paaiškink kas yra privatus?- jis nepasidavė.

- Tai reiškia, kad tai ne tavo reikalas,- sugriežiau dantimis.

Jis lėtai užlipo laipteliais į balkoną ir atsisėdęs į gretimai stovėjusią minkštą kėdę prisidegė cigaretę. Po kelių miničių tylos jis tarė:

- Nejaugi turėsiu aiškinti jam kaip gyventi iš naujo?

- Net nebandyk,- piktai dirstelėjau į jį.

- Tuomet žinai, ką reikia daryti.

O aš nežinojau. Neįsivaizdavau ką ir kaip reikėjo daryti. Turėjau atstumti Ryaan ir su juo užbaigti bendravimą? Niekada ir nė už ką.

- Noel, kada baigsi žaisti?- atsisukau į juodaakį.

- Nesu tas kuris žaidžia,- jis ir vėl susiraukė, o jo akys pasislepė pilkuose dūmuose.

Jis buvo teisus. Tikriausiai vienintelis žmogus kuris žaidė buvau aš. Negana to, kad nemokėjau, bet dar ir savo ėjimais pažeidinėjau visas įmanomas taisykles iš eilės.
O tai buvo pavojinga, vienas išsprūdęs žodis ar neteisingas veiksmas gali tapti šio žaidimo pabaiga, o tada kelio atgal nebus.

- Kodėl atvažiavai čia?- netikėtai paklausė jis.

- Atsiprašau?- sutrikau.

- Kodėl čia atvažiavai?- jis ramiai pakartojo sąkinį.

- Juk jau tau sakiau, kad tai buvo netyč...

- Ne, turėjai pasirinkimą,- jis pertraukė mane.

- Ne, neturėjau,- suraukiau antakius.

- Turėjai,- jis tesė toliau.

Atsidusau. Buvau pamiršusi kaip sunku ginčytis su Noel. Ne, nesunku. Tai papraščiausiai neįmanoma.

- Jeigu gailiesi, to kas įvyko,kam atvažiavai čia?

- Aš nesakiau, kad gailiuosi.

Ir tai buvo momentas kai jis mane prigavo ant žodžių. Neturėjau ką atsakyti. Žinoma, kad aš nesigailėjau! Kaip galima gailėtis tokio gyvenimo nuotykio? Tačiau aš taip norėjau jam įrodyti, taip norėjau nugalėti jo pasitikėjimą savimi. Mūsų abiejų charakteriai buvo stiprūs ir nuolatos kariavo vienas su kitu. O kiekvieną kartą kai jų karo pabaiga būdavo visai netoli, sparnus išskleisdavo meilė.

- Vadinasi taip ir turėjo būti,- jis tarė.

Ir jis vėl buvo teisus, aš jau puikiai tai žinojau. Visada tikėjau, kad jei kažkas nutinka, taip jau turėjo įvykti. Niekas neatsitinka be priežasties.