Šiandien atsikėliau iš tiesų puikios nuotaikos, nes vakar iš vakaro susitarėme su Alan vykti į Lietuvą, nes jam ten yra kažkokių reikalų, o ir šiaip noriu viską mamai paaiškinti akis į akį. Pripažinsiu, jaučiu nemenką jaudulį, bet tuo pačiu esu ir labai laiminga.
Vis dar gulint lovoje pajuntu svorį kitoje jos pusėje, todėl pramerkiau vieną akį ir ten pamačiau savo graikų Dievą, kuris čia atsliūkino ypač tyliai, kadangi net negirdėjau. Jis gulėjo vis dar būdamas tik su apatiniais ir kiek supratau ką tik iš dušo, nes nuo plaukų kapsėjo maži vandens lašiukai.
– Kaip tu čia atsiradai? – menkai šyptelėjau.
– Per ten, – kaip kokiai durnelei parodė pirštu į duris ir sukikeno. – Bet tu buvai per daug paskendusi mintyse, jog net negirdėjai manęs. Apie ką galvojai? – pilnu kūnu atsisuko į mane ir pasirėmė ranka galvą.
– Apie nieką, – šykščiai šypteliu ir pažvelgiu į jo tatuiruotėmis nusėtą kūną.
– Ei, – pakėlė mano galvą suėmęs už smakro. – Nemeluok man, juk matau, kad kažkas neduoda ramybės.
– Tiesiog, – gyliai atsidusau. – Tiesiog bijau mamos reakcijos, kuri tikrai yra labai priešiškai nusiteikusi prieš tave.
– Paklausyk. Tu nori būti su manimi? – linktelėjau. – Tai to ir pakanka, o jei tavo mamai kažkas nepatiks, ji taip ar taip turės susitaikyti su realybe, nes mano vaikai be tėčio neaugs, supratom vienas kitą? – kiek pyktelėjęs viską išsakė, o aš tik linktelėjau. – Žodžiais, cara.
– Taip.
– Puiku, – burbtelėjo ir staiga atsistojęs ant kojų žingsniavo prie išėjimo iš kambario.
– Palauk, – lėtai išlipau iš lovos. – Palauk, sakau, – dar kartą pakartojau, nes jis jau žengė pro duris. – Kodėl supykai?
– Man pikta, nes tu aiškiai parodai, jog abejoji savo sprendimu, – štai vėl atsivėrė jo šaltoji pusė.
– Neabejoju, aš tiesiog bijau... – nuleidau žvilgsnį į grindis ir pradėjau glostyti savo pilvuką. Alan sunkiai atsiduso ir jau maniau, kad išeis, bet staiga atsiradau jo dideliame bei saugiame glėbyje.
– Aš ir pats bijau, bet nežinau ko tiksliai...
– Tu? Bijai kažko? – pakėliau žvilgsnį į jį.
– Taip, ko taip nustebai? – nusijuokė. Puiku, surūgėlis kuriam laikui dingo!
– Tiesiog tu neatrodai iš tų, kurie kažko bijo ar panašiai...
– Uoj, mažute, tu net nenutuoki kiek aš baimių turiu.... O didžiausia yra prarasti jus, – suglaudė mūsų kaktas ir uždėjo savo delną ant mano pilvo.
Papusryčiavus ėjau ruoštis kelionei į gimtinę. Daiktų įsidėjau vos kelis į kuprinę, nes kaip ir sakė Alan, mes ten būsime vos parą, nes rytoj jam bus spaudos konferencija. Kad ir kaip liūdna, jog taip trumpai pabūsime mano tėviškėje, vis tiek džiaugiuosi, kad nors jis vežasi mane kartu. Mamai nieko nesakiau, apie šią visiškai spontanišką kelionę, nes noriu padaryti staigmeną.
Nuėjusi į savo kambarį apsirengiau visiškai paprastai. Paprastą bordo spalvos džemperį ir juodas tampres, nes šiuo metu jos ir treninginės kelnės yra geriausios draugės, kadangi atrodo pilvukas didėja dienomis. Nuėjusi prie veidrodžio savo ilgus, kaštoninius plaukus susipyniau į aukštai surištą kasą ir šiek tiek pasiryškinusi antakius bei kelis kartus brūkštelėjusi blakstienų tušu per blakstienas aš jau buvau pasiruošusi ir pagriebusi mažą kuprinytę išėjau iš kambario. Tik uždarius po savęs kambario duris, pamačiau Alan kambaryje jį patį, o jo išvaizda... Jis atrodė nepriekaištingai, kad ir dėvėjo dar tik juodus, per kelius plėšytus džinsus. Stebėjau kiekvieną jo judesį, kaip jis pritūpė prie rozetės esančios prie lovos ir iš jos ištraukė telefono kroviklį. Stebėjau kaip tai jam darant sujuda po tatuiruota oda nugaros raumenys. Kaip jis palengva atsistoja ir lėtai, suraukęs antakius, naršydamas telefone atsisuka į mane. Iš pradžių net nesureagavau, jog šis graikų Dievo išvaizdą turintis vyras žvelgia tiesiai į mane su savo tomis tamsiomis akimis.
– Patinka ką matai? – visiškoje tyloje nuskambėjo jo seksualiai prikimęs balsas.
– Mmm? – susigėdau ir pastebėjau kaip jis artinasi link manęs.
– Nori paliesti? – pajudino krūtinės raumenis.
– Ką?
– Gerai, ištvirkele, pažaidėme ir pakaks, – nusijuokė ir staiga jo nuostabų kūną uždengė pilko džemperio medžiaga, o aš iš to nusivylimo atrodo net suvaitojau.
Išėję iš namo ir Alan užrakinus namų duris, jau ėjau link jo automobilio, kai jis švelniai truktelėjo mano ranką ir nuvedė prie kito, didesnio, kuriame jau vairuotojo ir šalia vairuotojo, keleivio vietoje sėdėjo apsaugos darbuotojai. Aš tik pavarčiau akis ir nebesipriešindama įlipau į automobilį. Mums nespėjus išvažiuoti iš kiemo, prieš mus išvažiavo identiškai atrodantis visureigis, o pažiūrėjusi per galinį stiklą pamačiau, jog ir ten toks pat yra.
– Alan?
– Kas yra, mažute? – pakėlė akis nuo mobilaus.
– Kodėl mus tiek apsaugos darbuotojų lydi iki oro uosto?
– Nurimk, – prisitraukė mane prie savęs ir apkabino per pečius. – Tai tiesiog dėl saugumo.
– Bet tiek daug? – gyliai širdyje jaučiau didžiulę baimę. Tik tiksliai nežinau kam...
– Pasitiki manimi? – neužtikrintai linktelėjau. – Nebijok, neleisiu, jog jums kažkas nutiktų.
Po tokio mini pokalbio bandžiau save nuraminti ir išsklaidyti tas blogas mintis iš galvos, bet sekėsi ne itin gerai, o vis artėjant link oro uosto atrodė toks vaizdas, jog trūksta oro, jog ten kažkas nutiks ir nelabai gero bei malonaus. Nuo visų šių minčių mane pažadino Alan balsas, kuris sakė, jog jau atvykome į oro uostą ir pažiūrėjusi per langą pamačiau, kad išties jau buvome ten. Palengva, su apsaugos darbuotojo pagalba, kuris kaip supratau naujas, nes nesu j mačiusi, išlipau iš automobilio, o pamatęs Alan, kad man padeda tikrai gan išvaizdus vaikinas, nelabai nudžiugo, nes susiraukė tarsi būtų suvalgęs ką nors rūgštaus ir kunkuliuodamas pykčiu priėjo prie manęs ir nuvijo tą vaikiną.
– Pamiršai savo pareigas? – griežtai pasakė ir tas vaikinas, kaip koks šunelis linktelėjo ir nuėjo toliau.
– Kas čia buvo? – jam paėmus iš bagažinės mūsų krepšius paklausiau.
– Kada?
– Ką tik.
– Nieko, o kas turėjo būti? – toliau apsimetė kaip niekur nieko ir ėjo link lėktuvo.
– Sustok, – sugriebiau jam už rankos.
– Ko?! – staiga sušuko, jog net šoktelėjau.
– Pirma susitvarkyk savo nervus, o tada ir pasikalbėsime, – suburbėjau ir eidama pro jį specialiai užkliudžiau pečiu.
Tikrai nežadu pradėti pyktis su juo, nes tiesiog ne ta nuotaika, o ir noro neturiu. Ir apskritai... Net nesupratau kas jam nutiko, juk nieko blogo nepadarė tas apsauginis, čia tipo blogai, jog bent kiek žmogiškumo parodė? Jei ir toliau jis taip elgsis, labai abejoju ar aš pajėgsiu išgyventi su juo kartu net gi tuos du metus...
