Taigi, Alanas po savaitės išvyksta visiems metams į Paryžių, o galbūt net ir ilgesniam laikui... Aišku liūdna dėl to labai, bet labiausiai liūdna pagalvojus, jog jis gali susirasti kokią nors kitą moterį... Gražesnę, patrauklesnę, nesutreštą... Žodžiu, visomis prasmėmis geresnę. Va šito bijau labiausiai. Bet jei taip ir atsitiks, tada sėdusi į pirmą lėktuvą bei pasiėmusi mamą, kuri dabar gyvena Alano bute, ir dvynius išvyksiu į Lietuvą. Žinau, jog vienai auginti du vaikus bus gan rimtas iššūkis, bet man nusispjauti, užauginsiu juos gerais žmonėmis.
– Tu dar gyva? – atėjo Alanas į kambarį su vaikais rankose.
Adelė pamačiusi mane pardėjo striksėti italo rankose ir tiesti rankytes link manęs, o Kailas, tikra Alano kopija, išliko rimtas. Jau matau, jog šitas vaikas bus toks pat širdžių ėdikas kaip jo tėtis, nors jam dar net metų nėra.
– Sveika, princese, – pakutenau pilvuką. – Kaip sakei? – prilinkusi prie jos arčiau paklausiau ir suvaidinau, jog ji kažką pasakė. – Į parką nori?
– Negalima, – Alanas griežtu balsu pasakė. Ne nu, net su vaikais į lauką neleis?
– Bet ji nori, tu pažiūrėk į jos veidelį, – meilikavau.
– Šiuo metu jums lauke pavojinga.
– Vėl prasidėjo katės ir pelės žaidimai? Vėl normaliai negalėsiu gyventi? – jau buvau įpykusi.
– Tu jau normaliai nebegyveni nuo tos akimirkos, kai tau pasipiršau ir tu sutikai, – geros nuotaikos, kurios ir taip nelabai buvo, visiškai nebematyti.
– Ne, čia tu klysti. Aš normaliai nebegyvenu, kai tave sutikau tame prakeiktame viešbutyje! – jau rėkiau ir kaip tik tuo metu atėjo Ruth į kambarį, kuri tikriausiai netikėtai atvyko. – Ir be to, tu manęs kontroliuoti negali, nes aš nesu tavo oficiali žmona! – pridūriau.
– Vaikai, kas čia dedasi? Visas namas dreba nuo jūsų balsų, – paėmė į manęs jau verkiančią Adelę, o iš Alano Kailą, kuris taip pat jau verkė nuo mūsų pakeltų balsų.
– Teta, nesikiškit ir palikit mus vienus, – Alanas žiūrėdamas man į akis mestelėjo tetai, kuri dar norėjo kažką sakyti, bet persigalvojusi išėjo.
Nebeiškentusi būti prie jo išėjau į balkoną, o jis taip pat kaip kokia uodega.
– Ne, ne, panelyte, – skaudžiai sugriebė man už riešo. – Niekur tu nepabėgsi.
– Paleisk, man skauda, – suinkščiau. – Aš tavęs visiškai nebepažįstu.
– Tiesą sakant tu manęs ir nepažinojai. Visą laiką matei tik tai ką norėjai: pasaulį pro rožinius akinius, bet viskas. Nusiimk pagaliau juos ir pamatysi, jog nėra viskas taip tobula kaip atrodo, – atrodo kalbėjo be visiško vargo, be jokio skausmo, kai man atvirkščiai, skaudėjo girdėti tokius žodžius. – Pagaliau gal pradėsi vertini ką turi ir susiprasi kas iš tikrųjų esi, nes be manęs tu niekas. Tik mergina iš kažkokios mažos ir vos žinomos šalies. Mergina, kuriai parodžius šiek tiek švelnumo, pilnai ir be jokios prievartos atsidavė man, – jau žliumbiau kaip reikalas, nes buvo sunku suvokti šią akimirką. – Žinai, geriau būčiau įvykdęs savo planą dėl ko tave pagrobiau tą dieną ir dabar dirbtum ten, kur vieta tokioms kaip tau. Viešnamyje.
Išsakęs savo visą šitą kalba išėjo kaip niekur nieko palikdamas mane vieną ir sumišusią bei pasimetusią jausmuose. Pasimetusią gyvenime...
Atėjo vakaras, vakarienės metas, o aš kaip buvau užsidariusi, tai taip nei karto ir nebuvau iš jo išėjusi. Valgyti visiškai nenorėjau, tik norėjau vieno. Kuo greičiau pabėgti nuo jo ir daugiau niekada negyvenime nebesutikti, todėl nieko nelaukusi pradėjau krautis būtiniausius daiktus. Susikrovusi savo, ėjau į vaikų kambarį, jog įsidėčiau ir jų pačius būtiniausius daiktus. Jau einant iš vaikų kambario nutikau Ruth, kuri kaip tik ruošėsi belsti į mano kambarį, bet pamačiusi mane su krepšiais rankose nustebo.
