– Sveika, – išgirdus jo taip seniai girdėtą balsą vos nenualpau.
– La-abas, – dar vis ištikta šoko sumikčiojau. Kailas tarsi žinodamas, kas yra šis vyras stovintis prieš mus pradėjo link jo tiesti rankas. – Manau jis nori pas tave, – atsargiai perdaviau berniuką, kuris vyro glėbyje tarsi dingo dėl savo mažo ūgio, kas atrodė labai mielai.
– Amm, koks jo vardas? – jau einant į vidų paklausė ir jautėsi, jog nepatogu buvo užduoti tokį klausimą apie savo sūnų.
– Kailas, o čia Adelė, – paėmiau mergaitę iš Anos rankų ir tada svetainėje likome tik mes keturi. Aš, Alanas ir dvyniai. Pagaliau visi kartu po tiek laiko...
– Kokie jie abu gražūs... – tyliai sušnabždėjo man padavus jam į glėbį ir mergytę. Adelė kitaip nei Kailas, kuris ramiai sėdėjo tėčiui ant kelių, pažiūrėjo į mane savo didelėmis, rudomis akytėmis ir patempusi lūpytę pradėjo graudžiai verkti.
– Niu, kas nutiko? Čia juk tavo tėtukas, – paėmiau mergytę atgal į rankas ir pradėjau ją supti švelniai glostydama jos nugarytę.
– Juokingai atrodo, kai tavo paties vaikai tavęs bijo, – liūdnai nusišypsojo italas ir nutraukė akių kontaktą su manimi.
– Nieko keisto, kai jie tave mato pirmą kartą, – su pykčiu atsakiau, nes, kad ir džiaugiausi, jog jis grįžo sveikas, gyvas, bet tas pyktis, kuris buvo visus tuos du mėnesius neišnyks taip greitai tik jam pasirodžius tarpduryje.
Alanas nieko neatsakė, o tiesiog toliau sėdėjo ant sofos su sūnumi ant rankų. Ne jau jis tikrai tikėjosi, kad aš jam pulsiu į glėbį ir kartosiu kaip jį myliu po visko ką teko iškentėti? Po visų tų bemiegių naktų ir galvojimų ar jis dar gyvas? Jei taip mano, tai tikrai labai klysta...
– Jiems jau laikas miegoti pietų miego, – tyliai sumurmėjau, kad ir nenoromis, nes tikrai mačiau, jog akimirka italui su jo paties vaiku buvo tikrai labai brangi.
– Taip, žinoma. Kailas jau miega, – lėtai atsistojo ir sekė paskui mane lipant laiptais, kai ėjau link dvynių kambario.
Sustojus prie jų kambario sudvejojau, tik nežinau kodėl, bet daugiau nieko nelaukusi atidariau duris ir praleidau jį pirmą su miegančiu berniuku jo rankose.
Vaizdas, kai jis atsargiai paguldė berniuką į jo lovytę, tarsi bijodamas jį sužeisti, sugraudino mane ir viena ašara išdavikė lėtai nusileido mano skruostu paliesdama lūpas suteikdama joms sūrumo.
Vyras atsisukęs į mano pusę pastebėjo, jog verkiu, bet liūdnai šyptelėjęs pridėjo ir paprašęs paimti mergytę iš manęs taip pat atsargiai paguldė ją į lovytę, bei šiltai apkamšęs pabučiavo į kaktytę.
– Ateik, – įsitraukė mane į savo glėbį, kuriame jau galutinai pravirkau ir verkiau kaip turi būti. – Žinau, jog tau įdomu kaip kas buvo, todėl pasiruošęs pereiti visus tardymus, bet sutariame, kad ne šiandien, gerai? – aš linktelėjau galva. – Žodžiais, meile.
– Gerai, – labiau suspaudžiau jį savo glėbyje, nuo ko jis suinkštė.
– Ne taip stipriai, – greitai atkėliau jo megztinį ir ten ant šono pamačiau pjautinę žaizdą, kuri tikrai nebuvo maža ir tikrai neatrodė iš gražiųjų. – Rytoj viską paaiškinsiu.
Įsitikinę, jog vaikai jau miega nulipome laiptais į pirmą aukštą ir paskutome link virtuvės, kurioje girdėjosi mamos ir ponios Luanos balsai. Jos pamačiusios italą nustojo kalbėjusios ir stebėjo jį lyg vaiduoklį. Luana žinojo kur buvo visą šį laiką italas, todėl buvo labiau nustebusi, nei mama.
– Pone Moretti, kaip malonu jus matyti po tiek laiko sveiką ir gyvą, – Alanas priėjo prie moteriškės ir apkabino ją, kas tikrai atrodė labai neįprasta žinant kaip jis mėgsta apsikabinimus.
