Alanui iškilus kažkokių problemų, apie kurias jam papasakojo Eric, jis mane parvežė namo nieko nepaaiškinęs, o tik liepęs būti namuose ir iš jų niekur neiti bei juolab nieko iš nepažįstamų neįsileisti į vidų, todėl dabar čia sėdžiu jau kelias valandas, laikrodis rodo antrą nakties, o aš niekaip negaliu sudėti bluosto ir miegoti, nes tas jaudulys neleidžia to padaryti.
Praėjusi dar kokioms pora valandų nusprendžiau paskambinti Alanui, todėl paėmusi mobilųjį į rankas suskubau ieškoti italo numerio, bet jį suradus nepaspaudžiau skambinimo mygtuko, nes pasigirdo durų trenksmas, o paskui pažįstami balsai pirmame aukšte ir atrodė toks vaizdas, kad kažkas kažką ten muštų, todėl vedama didelio smalsumo išėjau iš kambario ir pasigailėjau, jog tai padariau... Ten buvo Eric, Alanas ir kažkoks vaikinas. Tas vaikinas gulėjo ant grindų ir jį visaip talžė Alanas... Pamačiusi tokį kraupų vaizdą susigraudinau, nes tikrai nėra malonu matyti, kai tavo mylimas žmogus muša bejėgį žmogų.
– Alanai? – Eric mane pamatęs kreipėsi į italą, bet jis atrodo net negirdėjo, o ir toliau be jokio gailesčio mušė tą vyrą. – Moretti!
– Kas yra??! – pakėlė visas įtūžusias akis į Eric ir jam žvilgsniu parodžius į mane, tos juodos akys pasisuko į mane. – Ką tu čia darai? – griežtai paklausė.
– O gal geriau pasakyk ką tu darai?? – nežinau kodėl, bet jaučiau didžiulę baimę. Kam? Pati tiksliai nesuprantu, tik žinau, kad ji didžiulė...
– Gyte, būk gera, eik į savo kambarį, – bandė prie manęs prieiti ir gražiai paprašyti Eric, kol Alanas ir toliau spigino mane piktu žvilgsniu.
– Atsitrauki! – ištiesiau delną prieš jį. – Net nebandai prisiliesti prie manęs!
– Gyte, sukruštai eini į kambarį ir nebandai iš jo iškišti nosies! Supratai?! – sužviegė per visus namus, jog net neabejoju, kad mama pabudo.
Po jo tokiu pykčio proveržio atsistojau dar tvirčiau prieš jį ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės žvelgiau ašarotomis akimis į jį.
– Ne, – griežtai pasakiau. Po mano tokio atsakymo mačiau kaip kyla Alano ranka ir šimtas procentų jis ruošėsi man trenkti, bet nespėjo, nes jis staigiai buvo patrauktas į šoną. – Šaunuolis! Parodyk savo vyriškumą! – iš savo kambario išėjo mama. – Trenk! Ko lauki?! Primušk mane taip pat, kaip tą vyrą! – jau nebeverkiau, o tiesiog rėkiau ant jo užvaldyta pykčio ir liūdesio... – Nes tu daugiau nieko nesugebi, tik kaip kelti skausmą kitiems! Tu esi suknista žudymo mašina, kuri niekada nesugeba sustoti!
– Dukra, kas čia vyksta? – pasigirdo švelnus mamos balsas. – O Dieve... – nustebo pamačiusi leisgyvį vyrą gulintį ant juodų, marmurinių grindų.
Nebekreipusi dėmesio į nieką, pasiėmusi paltą nuo pakabos bei apsirengusi į ir apsimovusi batus, išėjau iš namų... Jau būnant netoli kiemo vartų girdėjau duslius žingsnius už savęs, bet staiga pradėjo spengti ausyse ir tada tik tamsa...
Atmerkusi akis, pamačiau tamsą kambaryje, todėl išsigandusi kur aš galiu būti suskubau įjungti šviesos prie lovos o tai padarius ir peržvenlgus visą kambarį išsigandau, nes kitame kambario gale ant foteliuko sėdėjo Alanas ir snaudė.
Nenorėjau su juo kalbėti, todėl stengiausi tyliai pro jį praeiti, kad patekčiau į vonią.
Galva plyšo nežmoniškai, krėtė drebulys, o burnoje buvo sausuma... Jau būnant prie pat vonios durų ir siekiant rankenos, atsimerkė italas, tarsi "užuodęs„ mane
– Kur eini? – staiga iš jo lūpų išėjo klausimas, bet aš nekreipdama dėmesio įėjau į vonią. – Kai su tavimi kalbu prašyčiau neatsukti man nugaros! – panašu, kad greitai nerekęs kantrybės garsiau sušuko, nuo ko aš kaip koks benamis šunelis išsigandau.
– Prašau, nešauk, – girgždančiu balsu tyliai pasakiau. – Man galva tiesiog plyšta.
Kelias akimirkas įsivyravo tyla ir jau maniau, kad jis išėjo, kadangi nieko nemačiau, nes buvau rankomis pasirėmusi prie kriauklės ir nulenkusi galvą bei užmerkusi akis, bet staiga pajutau šiltas rankas ant pilvuko.
– Eik atgal į lovą, – tyliai sušnabždėjo į ausį.
– Ne, nenoriu, man ir čia labai gerai.
– Nagi, mažute, juk matau kaip blogai jautiesi, – patrynė savo kelių dienų barzda apaugusį smakrą man į kaklo linkį.
Kad ir kaip stipriai pykau ant jo, bet patraukusi jo rankas nuo pilvo nuėjau atgal į kambarį ir atsisėdusi į lovą žvelgiau į naktinę Romą, kurioje vis dar vyko veiksmas, kadangi automobilių šviesų buvo daugybė besimatančių tolumoje.
– Eik miegoti.
– Aš ne šuo, jog siuntinėtum mane kur panorėjęs, su savo tais pakalikais gali taip kalbėti, bet tik ne su manimi, – piktai sumurmėjau, nes tikrai nesiruošiau būti maloni, po to, kai jis man vos netrenkė.
– Žinai... – atsisukau į jį. – Ai tiek to, – tiek tepasakęs apsisuko ant kulno ir išėjo iš kambario tyliai užverdamas duris.
Gulint lovoje užėjo noras pabėgti iš šių namų, pabėgti iš šio miesto, šalies, bet paskui viską permasčiusi supratau, jog pasielgčiau kaip didžiausia bailė pasirinkdama lengviausią šios visos susiklosčiusios situacijos kelią... Vėl gailėčiausi tokio savo poelgio ir kenkčiau ne tik sau, bet ir vaikučiams, kadangi jie augtų be savo tėčio, kad ir koks kartais žiaurus jis bebūtų... Pagaliau nuvijusi tokias mintis šalin išjungiau naktinę lempą ir šiltai apsiklojusi užmerkiau akis.
Miegant pajaučiau nosį kutenantį švelniai malonų kvapą, todėl lėtai pramerkiau akis ir vaizdas, kurį pamačiau tikrai privertė užniaugžti kvapą. Visame kambaryje buvo pilna raudonų tulpių, mano mėgstamiausių gėlių ir per vidurį kambario didelis meškinas su užrašu „sorry". Nuo tokio vaizdo tik paslėpiau veidą delnuose ir pradėjau verti iš laimės, bet mano tokią akimirką nutraukė tylus bildesys į duris.
– Užei-ikite, – sukukčiojau. Pro duris įėjo Alanas laikantis rankose padėliauką su be galo skaniai atrodančiais vafliukais ir mano mėgstamiausiomis apelsinų sultimis.
– Kodėl verki? – sutrikęs paklausė vyras ir padėjo padėklą ant stalo.
– Tai ta-vo darbas?
– Taip? O kas? Tau nepatinka? Per daug? Pykina dėl gėlių kvapo? – pradėjo stresuoti ir mačiau tai iš jo akių, kadangi jos lakstė po visą mano veidą.
Aš jam nieko nebeatsakiau, o tiesiog tiesiogine ta žodžio prasme įkritau į jo glėbį.
– Ačiū Tau, – tyliai sušnabždėjau.
– Už ką tu man dėkoji? Už visa tai? Visa tai menkniekis palyginus ką norėjau tau padaryti... Niekada nebūčiau sau atleidęs, jei būčiau tau trenkęs... Savo vaikų motinai, savo meilei... – nuo jo tokių žodžių dar labiau apsiverkiau.
– Arba baik atsiprašinėti ir kalbėti tokius gražius žodžius, kai aš tau seniai atleidau, arba tau teks persirengti marškinius, kadangi jie nuo mano ašarų tuoj bus visi permirkę, – per ašaras nusijuokiau, o jis taip pat.
– Eik pavalgyti, nes tikiu, kad esi išalkusi.
– Myliu Tave.
– Aš taip pat jus myliu, – pakštelėjo į nosies galiuką.
Žinau, kad galbūt klaidą padariau taip greitai atleisdama jam ir, jog tai buvo nepaskutinis kartas tokio pobūdžio pykčių, bet man atsibodo nuolat pyktis ir jausti vien neapykantą iš visur... Jau pavargau nuo to... Noriu pagaliau ramiai ir laimingai gyventi su savo šeima.
Sveikučiai! Kai tokį ilgą laiką nekėliau naujos dalies, tai kažkaip net nemalonu :/ Naa, bet tikrai labai apgailestauju <3
