Gytės pov:
Pagaliau po dviejų savaičių grįžau namo... Per visą tą laiką būnant ligoninėje dėjosi man įtartini dalykai. Ericas su Diegu buvo kažkokie išsiblaškę, o man užsiminu apie Alaną, kuris beje dar nėra grįžęs ir apie jį beveik nieko nežinau, pradeda keistai dėlioti žodžius ir blaškytis, kas man tik ir sukelia abejonių, jog kažkas vyksta man už nugaros. Dažniausias lankytojas ir tarsi mano globėjas buvo Diegas, jis man vos ne kas antrą dieną nešdavo žurnalus, padėdavo su dvyniais ir panašiai... O kalbant apie dvynius, tai dukrytę pavadinau Adele, nes, kai dar ėjau į mokyklą turėjau pradinėje klasėje draugę su šiuo vardu, kuri man buvo be galo brangi, nes ji buvo mano pirmoji draugė, bet tada ji išvyko į užsienį, dėl ko liūdėjau, o sūnelį pavadinau Kailu, nežinau kodėl, bet tik pažvelgus į jo tas dideles akytes toptelėjo būtent šis vardas į galvą.
– Ačiū Tau, kad tiek man padėjai, nežinau kaip būčiau išsivertusi, kai nėra šalia Alano, – pagaliau įėjus į namus ir dvynius nunešus į jų kambarį bei paguldžius į lovytę padėkojau Diegui ir draugiškai apkabinau.
– Nereikia dėkoti, juk draugai ir yra tam skirti, – vis dar būnant apsikabinus jis tyliai sušnabždėjo. Tik mums atsitraukus vienas nuo kito suskambo durų skambutis. – Laukei kažko? – papurčiau galvą ir jam einant link durų tikėjausi, kad ten bus Alanas.
Diegui atidarius duris pasigirdo kažkur girdėtas moteriškas vardas, kuris klausė ar aš esu namuose. Išgirdusi, jog tai ne mano italas tikrai labai nusiminiau, kad ir gyliai širdyje žinojau, kad taip nebus, bet vis tiek turėjau vilties, jog jis grįžo... Balsai nutilo ir pasigirdo vis artėjantys žingsniai. Asmuo, kuris atėjo tikrai labai nustebino, nes mažiausiai tikėjausi ją išvysti.
– Amm, labas? – pasimetusi pasisveikinau, o pažiūrėjusi į Diegą jo akyse pamačiau dar didesnį pasimetimą jo akyse. – Oh, susipažinkite. Svajone, čia Diegas, Alano geras draugas. Diegai, čia Svajonė, mano... Draugė, – jie paspaudė vienas kitam rankas, bet mačiau, jog vyras vis tiek nepasitikėjo ja, kaip ir aš...
– Atleisk, jog taip netikėtai pasirodžiau nieko nepranešusi, bet tiesiog pagalvojau, jog galbūt užeisiu pasilabinti, – kalbėjo su labai keistu balso tonu, tarsi kažką slėpdama.
– Nieko tokio, užeik, – ėjome link svetainės, iki kol neišgirdau, jog kažkuris iš dvynių pabudo. – Oh, atleisk, aš tuoj.
– Tu jau pagimdei? – pasimetusi paklausė ir tik paskui pažiūrėjo į pilvą, kurio nelabai matėsi, kadangi buvau apsirengusi dvejais dydžiais didesnius treningus. – Ar galiu juos aplankyti? – lėtai linktelėjau ir užlipome abi į antrą aukštą Diegą palikdamos kalbėti telefonu, nes prieš tai jam kažkas paskambino.
Įėjus į kambarį ir priėjus prie Adelės lovytės, kadangi ji verkė, pamačiau, jog ji nusispardžiusi savo dekiuką ir tikriausiai sušalo. Paėmiau ją į rankas ir glostydama nugarytę guodžiau, jog nusiramintų ir nepažadintų savo brolio, kurį manau sunku būtų pažadinti, kadangi jis miega tarsi užmuštas, visai kaip aš, ko nepalyginsi su šia maža neklaužada. Man ją guodžiant Svajonė priėjo prie Kailo, kuris kaip ir sakiau saldžiai miegojo.
– Jie abu tokie gražučiai, visai kaip jų tėveliai, – paglostė sūnelio žanduką. – Kokie jų vardai?
– Adelė ir Kailas, – pažiūrėjusi į saldžiai miegantį berniuką ir mano rankose esančią mergaitę nusišypsojau nuoširdžia šypsena.
Stebėdama ją, kaip ji žvelgia į mano sūnų tik tada pastebėjau jos išvaizdą. Paskutinį kartą, kai ją mačiau ji atrodė tikrai labai prastai, o dabar palyginus kaip tada atrodė, kaip du skirtingi žmonės, aišku į gerąją pusę. Jo pilvukas nuo nėštumo jau šiek tiek išryškėjęs, plaukai įgavę natūralesnį šviesių plaukų atspalvį, ji pati atrodo nebe tokia pavargusi iš veido.
