Jau būnant visiškai prie pat Erico namų, reikėjo tik pasukti už kampo į jo kiemą įvažiavo du juodi visureigiai, kurie tikrai atrodė gan baugiai, bet vis dar turėjau tą nežmonišką pyktį savyje, todėl įsukau į kiemą ir užgesinusi automobilio variklį išlipau iš jo.
Iš tų dviejų visureigių išlipo keturi vyrai, kurį vieną iš jų atpažinau, tai buvo Diegas, kuris mane tą dieną persekiojo ant kapinių ir dar trys visiškai nematyti. Ai, dar pamiršau paminėti, kad jie visi atrodė kaip kokie mužikai, nes tos jų išvaizdos... Net nusipurčiau nuo tokios grėsmės. Tie vyrai pamatę mane susižvalgė ir jau ėjo link manęs, o aš atsistojau į gynybinę poziciją, nors tai greičiau atrodė kaip baimės pozicija.
– Palikite ją ramybėje, – prakalbo Diegas ir priėjo prie manęs.
– Ką tu čia darai? – pikčiau paklausė ir pasitraukė mane toliau nuo kitų.
– Tikrai ne pas tave atvažiavau, – pilnu pagiežos balus pasakiau.
– O gaila, nes tu su manimi gyventum kaip princesė, – apkabino iš nugaros ir padėjo rankas ant pilvo.
– Na, o dabar gyvenu kaip karalienė, – pasitraukiau nuo jo kaip elektros gavusi.
– Ei, drauguži, – vienas iš tų trijų vyrų kreipėsi į Diegas. – Pasidalink ir su draugais.
– Deja, bet ji ne mano, nespėjau laiku... – tarsi liūdnai pasakė, kas tikrai keista buvo.
Mums taip besikalbant, jei iš viso tai pokalbiu galima laikyti, iš namo išėjo ir mielasis Ericas, kuris mane pamatęs tikrai nebuvo labai laimingas. Greičiau jo akyse mačiau baimę? Na, o dabar laikykis brolyti...
– Sakai, kur Alanas, – ėjau greitu žingsniu prie jo.
– Pirma: kaip tu čia atsiradai? Antra: matei kiek valandų? Trečia: Alanas užsiėmęs. Ketvirta: vyk namo kaip čia atvykai, – spigino savo žvilgsniu, kas manęs visiškai neveikė.
– Pirma: su šia gražuole, – parodžiau į proshe automobilį. – Antra: ne, nemačiau, nes sudaužiau mobilųjį. Trečia: man nusišikti jis užsiėmęs ar ne, aš su juo pasikalbėsiu. Ketvirta: NEAIŠKINK MAN! – pabaigoje jau visiškai netekau kantrybės ir nestipriai stumtelėjusi jį ėjau link namo.
Tik atidarius namų duris pamačiau svetainėje ant stalo daug ginklų, pinigų ir aišku pakuočių, kuriose ir durnam aišku būtų, jog ten buvo kokainas.
– MORETTI! NEŠI SAVO SUBINE STAIGIAI ČIA, NES UŽ SAVO VEIKSMUS NEATSAKAU! – šukavau visą namą išilgai, bet jo nei kvapo. Priėjus paskutines kambario duris antrame aukšte ir palenkus rankeną žemyn jos neatsidarė, nes buvo užrakintos.
– Gyte, eik į lauką, vyrai tave parveš namo, gražiuoju prašau, – atsekęs Ericas paprašė, bet girdėjau susierzinimą jo balse.
– Duok savo mobilųjį, – nekreipiau dėmesio į jo prašymus.
– Kam tau jis?
– DUOK SAKAU! – užrėkiau kaip beprotė, pati savęs nebeatpažindama. – Išsikviesiu taksi, nenoriu važiuoti niekur su jais, – vaikinas nepatikliai pažiūrėjęs į mane išsiėmė iš kišenės mobilųjį ir atrakinęs jį padavė man.
– Ei, kur eini? – bandant prasmukti pro jį, joj nueičiau ir paskambinčiau privačiai sugriebė už alkūnės.
– Čia nėra ryšio, einu į kitą kambarį, – žvilgsniu parodžiau, jog paleistų.
Jam mane paleidus nuėjau į kažkokį miegamąjį ir įsitikinusi, jog Ericas neatėjo, atsiradau Alano numerį, nes ir buvo mano toks planas jam paskambinti, kadangi man jis nekelia ragelio, po kelių šaukimo signalų išgirdau jo balsą.
– Ko nori? Juk sakiau man neskambinti iki kol nenuvyksiu į Švediją, – pasigirdo jo piktas balsas.
– Uoj, mielasis, čia ne Ericas, kai tikriausiai jau supratai, – švelniai pasakiau. – Kur sakei vyksti? Į Švediją?
– Gyte?
– Ne, Šventas Petras. KUR SUKNISTAI ESI?! – atsako nebegavau, nes jis padėjo ragelį. Dar kartą bandžiau skambinti, bet jis atmetė.
Sužinojus, jog jis vykstą į Švediją per kūną per ėjo pykčio, nerimo ir liūdesio banga, kuri buvo stipriausia. Kodėl jis ten vyksta? Šimtas procentų turi kitą ir dabar vyksta pas ją, nes kitaip tikrai nebūtų pasiėmęs su savimi to krepšio ir melavęs man.
Daugiau nieko nebelaukusi išėjau iš to kambario ir kaip tik susidūriau su kieta Erico krūtine. Padaviau mobilųjį jam į delną ir netarusi nei žodžio išėjau. Buvau tikrai labai prislėgta, jog Ericas man melavo, o tuo labiau, jog Alanas taip pat... Išėjus į lauką mačiau, jog Diegas kalba telefonu ir šaukia ant kažko. Atsisukęs į durų pusę ir pamatęs mane kažką pasakęs pašnekovui padėjo ragelį ir priėjo prie manęs.
– Lipk į automobilį.
– Ne.
– LIPI PASAKIAU NERODŽIUSI SAVO KAPRIZŲ! – jam ant manęs užšaukus suveikė instinktai ir trenkiau ant antausį, bet jis atrodo net nesureagavo ir pakėlęs mane per prievartą įsodino į viena į automobilių.
Jam užvedus variklį pajaučiau keistą spaudimo jausmą ties pilvo sritimi, o paskui ir drėgmę. O ne, tik ne tai... Juk dar tik kovo pradžia, gimdymas turi būti kovo pabaigoje...
– Di-iegai.... – per skausmus ištariau.
– Ko? – piktai tėškė.
– Ma-an rei-ikia į ligoninę ir sku-ubiai! – skausmas buvo nenuvaldomas, jau rėkiau kaip reikalas.
– Gimdai?? Šūdas! – trenkė kumščiu į vairą ir paspaudė gazą. – Ištversi iki ligoninės?
– Nema-anau... – skausmas buvo tikrai labai didžiulis, atrodė toks vaizdas, kad man ten kažkas plėšytų vidaus organus iš vidaus. – Krau-ujas... Ne, ne, ne, praš-šau! Pasku-ubėk! AŠ NEBEGALIU!
– Kur Morettis, kai jo labiausiai reikia... – Deigas tarsi garsiai išreiškė savo mintis.
– NĖRA! TAS SUKNISTAS MELAGIS ŠVEDIJOJE! – pradėjau visaip keiksnoti italą, kuris net nenutuokia, kad būtent šią akimirką jo paties vaikai po truputį žengia į šį žiaurų pasaulį.
Diego pov:
Matant Gytę kenčiančią tokius skausmus tikrai sukilo gailestis, kuris man nebūdingas, o ypač draugo sužadėtinei. Bet šiaip pagalvojus Alanas nevertas tokios švelnios būtybės kaip ji. Niekas nėra jos vertas. Ji tiesiog yra visiems per gera. Per gera šiai aplinkai, kurioje gyvena, per gera pasauliui ir per gera jam... Jei aš turėčiau tokią moterį kaip Gytė, neatsitraukčiau nuo jos nei per metrą. Stengčiausi dėl jos ir niekada neleisčiau, jog nuo jos nuostabaus veido nedingtų šypsena, o tuo labiau, kad veidu nukristų bent viena ašara...
Jau būnant netoli miesto pastebėjau, jog Gytė labai nutilo. Pažiūrėjęs per galinio matymo veidrodėlį ir pamačiau, jog ji visa perbalusi ir tarsi beveik be sąmonės.
– Zuiki, tik neprarask sąmonės, jau nebetoli, – pasakiau tarsi sau.
Gytės pov:
Girdėjau, jog Diegas kažką kalba, jog liepia tarsi nurimti, bet nesu tikra. Visas vaizdas ir visi garsai buvo per daug išblukę, jog orientuočiausi kas vyksta. Galva svaigo nežmoniškai. Kūną jėgos apleido visiškai. Nieko nebenorėjau, norėjau tik užmigti, jog viskas baigtųsi ir nepabusti... Kai pajaučiau, jog automobilis sustojo, Diegas man dar kažką sakė, bet nebepajėgiau atsakyti, nes praradau sąmonę.
:///
