Taigi, vis gi nusprendžiau vykti į Italija, todėl dabar sėdžiu oro uosto laukimo salėje su nerami širdimi. Siūliau mamai vykti kartu, bet ji iš karto kategoriškai atsisakė, todėl aš tik susirinkau daiktus ir išvykau viena. Atgal į tą vietą, kur viskas prasidėjo, bet dabar jau savo noru ir mano žiniomis be jo susitikimo.
Jau lėktuvui atsiplėšus nuo Lietuvos žemės pasijutau tarsi déjà vu, nes visi prisiminimai iškilo, kai į Italiją vykau tik paprastai praleisti vasaros atostogas, bet štai kaip viskas pasisuko ir dabar su Italija esu susietas visiems laikams, noriu to ar ne...
Skrydis buvo ilgas bei be galo diskomfortiškas, nes kažkur toleliau už manęs visą skrydį praverkė vaikelis, o jo mamai nelabai sekėsi jį nuraminti ir dėl šios visos susiklosčiusios situacijos buvo daug nepatenkintų keleivių. Bet aš suprantu tą moterį ir negaliu ant jos pykti, nes pati tuoj tapsiu mama dviejų angelėlių, kurie jau dabar kaip didžiausi neklaužados spurda.
Tik praėjusi visas patikras dairiausi Denisos su Anna ir štai, dvi mano pakvaišėlės draugės laiko plakatą su mano vardu ir mosikuodamos rankomis šaukia mane, nuo tokio pamatyto vaizdo tik dar labiau supratau kaip stipriai aš jų pasiilgau ir kaip visą tą laiką buvo sunku be tų bepročių. Jums turbūt kyla klausimas kur yra Svajonė? O su ja viskas labai paprasta, tiesiog, kai aš išvykau atgal į Lietuvą dar truputį bendravome, bet iš jos „noro" tai daryti matėsi, jog aš jai esu tik kliuvinys, todėl nebelindau ir nebesistengiau pasiteirauti kaip jai sekasi ir t.t..
– Bet jūs abi tikros pamišėlės, – priėjus man prie bičiulių buvau staigiai įtraukta į glėbį.
– O Dieve kokia tu išgražėjusi ir tokia... Mamiška? – Denisa kaip visada neapėjo be kitų liaupsinimų.
– Kaip aš jūsų abiejų pasiilgau, – dar vis būnant jas apsikabinus susigraudinau.
– Mes tavęs taip pat, o tu dar nenorėjai čia atvykti, – pažiūrėjo griežčiau Anna.
Dar šiek tiek prastovėjusios apsikabinusios, pajudėjome link Denisos automobilio. Tik įsėdus į jį, pajutau tą keistai blogą nuojautą, tarsi kažkas blogo arba labai netikėto atsitiks, bet nuvijusi tas blogas mintis į šalį pasakojau draugėms kas įvyko per tuos du mėnesius, kartu klausydama ką jis nuveikė.
– Tiesa! – sustojusi Denisa prie šviesoforo trinktelėjo į vairą.
– Beprotė... – tyliai sau po nosimi subambėjo Anna laikydama delną prie krūtinės. – Ar būtina kaip berotei rėkti?
– Girdėjai naujienas? – ignoravo bičiulės repliką.
– Kokią?
– Tavo ta draugė Svajonė tapo modeliu, – net springtelėjau seilėmis tai išgirdusi.
– Ta prasme modeliu? Juk jai niekada nepatiko tokie dalykai, o juo labiau toks dėmesys koks yra suteikiamas modeliams.
– Nenustebčiau jei ji juo tapo per lovą, – subambėjo Anna, bet aš jai nieko nebeatsakiau, o tiesiog susimąsčiau ar tikrai aš pažinojau TĄ Svajonę? Ar tai buvo tik jos kažkokia vaidyba arba kažkas kito, ko negaliu paaiškinti?
Toliau visą kelią nelabai ką kalbėjome, tiesiog aptarinėjome įprastas temas, ką veiksime per šventes ir taip toliau... Tokiomis temomis taip užsikalbėjome, jog net nepastebėjau kaip stovėjau prieš namą, iš kurio prieš du mėnesius išėjau ir žadėjau daugiau niekada nebegrįžti, i juolab savo noriu, o dabar štai kai viskas pasisuko.
Merginos į mane pažiūrėjo klausiamais žvilgsniais, tarsi teiraudamosis ar aš tikrai ten noriu... Bet atsakymo net aš pati nežinojau... Todėl nieko joms neatsakiusi tiesiog paėmiau už lagamino rankenos ir lėtais žingsniais, koja už kojos, žingsniavau link durų.
