Visą laiką, kai skridome net nežiūrėjau į Alan pusę, o ir jis kiek daugiau nenuobodžiavo, nes su kažkuo susirašinėjo, ir vis juokėsi, kas mane dar labiau erzino ir vertė mano kraują virti vis daugiau. Atrodo toks vaizdas, jog vyras, kuris prieš kelias valandas kunkuliavo pykčiu išnyko ir vėl vėl tas pats linksmas, bet ta linksmumo priežastis yra asmuo, su kuriuo jis dabar susirašinėja...
Tik išlipus iš lėktuvo nuskuodžiau į automobilį, kuris laukė mūsų ir tik į jį įlipus, ir mano kūną užplūdus šilumos bangai supratau, jog oras lauke labai bjaurus.
– Negražu palikti savo vyrą vienui vienutėlį lauke, kai taip šalta, – įsėdęs italas prisitraukė mane prie savęs ir priglaudė savo šaltą nosį man prie kaklo.
– Taip negražu, bet tu nesi mano vyras.
– O kas sakė, jog nebus? – tyliai sušnabždėjo, bet aš jam nieko nebeatsakiau, o tiesiog kiek atsitraukiau nuo jo, bet aš vėl sugrąžinta atgal. – Tavo vieta čia, – automobilis pagaliau pajudėjo.
– Visoms taip sakai?
– O visos laukiasi nuo manęs ir aš visas my-, – jau maniau, kad jis ištars tuos magiškus tris žodelius, bet greitai nutilo.
Visą kelią iki pat mano mamos namų jis manęs nepaleido nei sekundei, atrodo vos sukrutėdavau, tai jis mane stipriau prigausdavo prie savęs, o rankas laikė ant pilvuko, kas iš tiesų atrodė miela iš jo pusės, bet aš ir toliau bandžiau išlikti šalto proto ir nepasiduoti jo kerams, kad ir kokie efektingi jie bebūtų...
Tik įsikus į vaikystės namų kiemą, paskui mus į jį įvažiavo identiškas automobilis kaip mūsų, bet jau nebekreipiau dėmesio, nes žinau, jog Alan be apsaugos nei per žingsnį, prie ko aš turbūt niekada gyvenime nepriprasiu. Jau siekiant durelių rankenos, staiga automobilio spyna spragtelėjo, kas pranešė, jog jis buvo užrakintas.
– Nesupratau? – atsisukau į Alan nesupratusi.
– Nemanai, kad padarėme klaidą? – pirmą kartą gyvenime mačiau jo tokį sutrikusį veidą ir iš karto pagalvojau apie blogiausia.
– Kai-ip suprasti?
– Na, jog taip greitai atvykome čia, kai mūsų pačių santykiai ar kaip juos bepavadinsi, vos gyvuoja? Nebus tik blogiau? – tai išgirdusi žiūrėjau į jį kelias sekundes iki kol prapliupau juoku, nes jau maniau, kad jis gailis pasiūlymo bandyti gyventi šeimoje. – Kas tau čia dabar juokinga?
– Pala, – dar vis juokiausi, bet matant kaip jis niršta bandžiau nurimti. – Tu bijai dėl to? – dar vis krizendama paklausiau, o jis netekęs kantrybės išlipo iš automobilio garsiai uždarydamas dureles.
Po kelių akimirkų pasekiau jo pavyzdžiu taip pat išlipdama iš automobilio ir radau jį atsirėmusį ant automobilio ir rūkantį. Lėtais žingsniais priėjau ir atsistojau prieš jį, o jis atrodė ir toliau manęs nepastebėjo, nes sau ramiausiai toliau traukė nuodingus dūmus į save.
– Eime į vidų, sušalsi, – bandžiau kuo ramiau pasakyti, nors aš jau po truputį jaučiau kylantį pyktį savyje, jog jis kaip mažas vaikas rodo savo kaprizus.
– Tu eik, o aš tuoj, – lediniu balsu mestelėjo.
– Niekur be tavęs neisiu, – tvirtai apkabinau jį per liemenį galvą priglausdama prie jo per paltą besimatančią krūtinę.
– Ah tu taip? – žaismingu balsu pasakė ir nei nespėjau sureaguoti kaip buvau pakelta jo tvirtų rankų ir mano kojos nebeturėjo stabilaus pagrindo.
– Tai tu nepyksti ant manęs?
– Ant tavęs neįmanoma pykti, – nuleido ant žemės, kai jau buvome prie namo durų ir lengvai, vos juntamai pakštelėjo į lūpas.
