Šaltis – jausmas kurį dabar vienintelį jaučiu. Naktį labai prastai miegojau, bet nežinau dėl ko tiksliai... Ar nuo keistų garsų, kurie sklido iš Alan, kažkada buvusio ir mano kambario, ar nuo visų minčių... Sunkiai pramerkiu stipriai sulipusius akių vokus ir šviesa tiesiog trenkia visu pajėgumu man į akis, nes prieš einant miegoti neužsitiesiau užuolaidų, o tai buvo tikrai labai didelė klaida. Beldimas. Jis mane vėl pabudina, nes tikriausiai buvau šiek ties užsnūdusi. Kažkoks nedorėlis niekaip nenustoja beldęs, bet aš ir toliau tyliu ir nieko neatsakau, apsimetu mieganti, kadangi tikrai nesu nusiteikusi su kažkuo kalbėti šiuo metu.
Vos ne vos, per kančias išlipau iš lovos, kuri tiesiog mane buvo prikausčiusi prie savęs ir nuėjau į vonią kaip ir įprastai atlikti visokių rytinių, moteriškų dalykėlių. Išėjusi iš vonios tiesiu taikymu nutrepsėjau prie spintos ir labai ilgai negalvojusi ką apsirengti išsirinkau sportinės timpas ir sakyčiau gan aptemptą palaidinę, kadangi ji neblogai išryškino mano pilvuką. Prie veidrodžio taip pat labai daug laiko neužtrukau, nes tik kelis kartus perbraukiau per blakstienas su blakstienų tušu ir paryškinau šiek tiek antakius ir štai, aš jau pasiruošusi pasitikti dienos įvykius...
Tikrai maniau, jog bent jau rytas bus geras ir niekas nesugadins nuotaikos, kuri ir taip nėra iš gerųjų, bet ne, likimas iš manęs šaiposi ir vis paruošia „staigmenėles"... Tik prisėdus prie pusryčių stalo, prie kurio dar nieko nebuvo, pastebėjau Alan lipant laiptais iš antro aukšto, o jam iš paskos toji moteris... Isabella... Pamačius ją mano visas kūnas nutirpo, o gerklė staiga visa išdžiuvo, tapo tarsi Sacharos dykuma. Vis stebiu juos abu, kol galutinai nulipa žemyn ir suprantu, jog padariau didžiulę klaidą jį palikdama, nes matant jį su kita moterimi yra daug skaudžiau, nei gyventi be jo, nes suprantu, jog praradau jį galutinai... Tai tarsi kančia, kuri trunka milijoną metų be visiškai jokios tikimybės, kad tai kažkada baigsis. Dabar galiu tik gailėtis savo poelgio, kurio niekada nebe ištaisysiu ir visą savo gyvenimą save graušiu dėl to...
Bet įdomu ką jie veikė. Kodėl ji pas jį buvo taip anksti? Nejau? Nejau jie... Taip, jie tai padarė, nes tik toks atvejis pateisins tuos garsus italo miegamajame... Nenorėdama parodyti, jog mane paveikė šios moters buvimas čia, gyliai įkvėpiau oro, kurio labai trūko ir kelis kartus tankiai sumirksėjau, nes jau jaučiau kaip akių kampučiuose po truputį kaupėsi maži, sūrūs vandens lašiukai.
Luanai pateikus pusryčius, kuri kažkaip stebuklingu būdu čia atsirado, nes kiek žinau ji dar neturėjo grįžti į darbą, kibau prie maisto, kad ir kaip nebuvo didelio ūpo valgyti, bet tai dariau tik dėl to, jog esu atsakinga ne tik dėl savo gyvybės bei geros savijautos ir valgant iš skirtingų namo kampų sugužėjo kiti čia esantys asmenys, o tai yra Anna, Denisa, Eric ir Ruth, kuri pamačiusi mane šiltai šyptelėjo ir mirktelėjusi akimi prisėdo šalia.
– Atsiprašau, o koks pienas čia įpiltas? – visiems valgant toji Isabella šovė kozeriuką.
– Ką? – nesusilaikiusi nusijuokiau, bet supratusi, jog tai nutiko ne mano mintyse nutilau ir toliau sėdėjau kaip niekur nieko.
– Tau čia juokinga kažkas?
– Uoj ne, ne, tiesiog... – sunkiai laikydama juoką pasakiau, o kodėl taip juokas ėmė, pati nežinau.
– Tai koks? – Luana keistai pažiūrėjo į Alan, o jis jai tik linktelėjo, tarsi pritardamas kažką.
– Amm, paprastas, o kas nors blogai?
– Tai žinoma blogai, juk aš veganė, negaliu vartoti gyvulinės kilmes produktų. Išpilkite šitą ir prašau atnešti man kokosų, – žvilgtelėjau pašaipiai link Alan pusės ir pamačiau, jog jis nelabai patenkintas dėl jos išsišokimo, bet bando tvardytis.
