– Užsidėk kepurę, – man aunantis batus mama paliepė.
– Na, maaam, man jau nebekokie septyneri metai, o ir lauke nėra šalta. Nereikia man jos, tikrai, – jau nežinau kelintą kartą aš jai bandau išaiškinti, jog nesidėsiu aš jos, kadangi lauke tikrai nėra šalta, nors ir gruodžio pradžia.
– Gyte, – perspėjamai pasakė.
– Viskas lekiu. Myliu, bučiuoju, – jau einant pro duris sušukau.
Na štai, dabar jau gruodis, o tai reiškia, jog čia esu apie du mėnesius... Turbūt jums klausimas kyla kaip aš jaučiuosi? Išorėje stengiuosi neparodyti savo jausmų bei liūdesio, bet viduje... Viduje jaučiu tik tuštumą ir sakyčiau net gi laisvės prieskonėlius? Taip, būtent tai ir jaučiu.
Tik atvykus į Lietuvą mąsčiau ar nepadariau didžiausios savo gyvenime klaidos taip pasielgdama... Tikrai buvo dienų, kai gailėjausi tokios savo poelgio, galėjausi ne dėl savęs, o labiau dėl jo. Kodėl? Pati nežinau, bet tiesiog taip jaučiau viduje... Bet laikui einant supratau, jog nėra jau taip ir blogai, tiesa? Dabar galiu gyventi pilnavertį būsimos mamos gyvenimą.
O kalbant apie vaikučius, tai šis jausmas, kurį jaučiu dabar, kai laukiuosi jau šeštą mėnesį, yra tiesiog nuostabiai nuostabus. Na taip, esu išsiplėtusi kaip kokia meškutė, dažnai kankina galvos svaigimai ir kadangi laukiuosi dvynių, tai automatiškai per dvigubai didesnį pilvą, nei jis įprastai turėtų būti, sunkiau vaikščioti, bet žinant, jog vos po trijų mėnesių mano du angelėliai bus mano rankose, sunkiai sekasi sutvardyti ašaras, kurios tik ir norisi staigiai ištrūkti.
Dabar einu ant kapinių, nes artėja tėčio gimtadienis ir tiesiog jaučiu pareigą ten nueiti. Einant link ten, iš dangaus pradėjo kristi mažytės, baltos kruopytės. Pirmasis sniegas. Dar pamenu, kai būdavau mažytė ir pasirodydavo pirmasis sniegas bėgdavau į lauką jų gaudyti, o su manimi kartu eidavo ir tėtis...
Tik uždarius vartelius, kurie saugo mirusiųjų ramybę, dėjau žingsnį į priekį ir nepastebėjusi ledu apšalusių plytelių, nespėjus mirktelėti ir jau nebejaučiau tvirtos žemės po kojomis. Užsimerkiau ir pasiruošiau susidurti su žeme, bet vietoj skaudaus susidūrimo pajutau tvirtas rankas po savimi, todėl palengva atmerkiau po vieną akį.
Atsimerkusi prieš save išvydau griežtą žvilgsnį, kuris į mane žvelgė labai susirūpinęs. Labiau įsižiūrėjusi į asmens veidą pamačiau ryškių veido bruožų vyrą, kuriam maždaug iki trisdešimties metų.
– Jūs sveika? – paklausė sklandžia anglų kalba.
– Mhm, – nejaukiai pasimuisčiau ir pajaučiau kaip rankos, kurios mane tvirtai laikė, pamažu paleidžia mane liemenį,
– Kitą kartą vaikščiokite atsargiau, galite taip rimtai susižeisti, – pasitaisė savo paltą.
– Taip, ačiū Jums, – šyptelėjau ir perbraukusi pirštais per plaukus žingsniavau toliau.
Norėjau kuo greičiau grįžti namo, nes tas vyras skleidė keistai blogą energiją. Jau nutolusi labiau nuo kapinių, jaučiausi stebima iš nugaros, todėl kiek pasukau galvą ir neklydau. Tas pats vyras stovėjo dabar jau prie prabangaus, tamsios spalvos automobilio ir kalbėdamas telefonu žiūrėjo į mane. Jo tą skvarbų ir šalčiu dvelkiantį žvilgsnį jaučiau iš toli, nuo ko per kūną perbėgo tūkstančiai skruzdėlyčių. Nebekreipiau dėmesio ir labiau įsisiautusi į paltą, nes oras tikrai buvo baisus žingsniavau toliau.
Man perėjusi gatvę ir jau einant šaligatviu, išgirdau dideliu greičiu atskriejančią transporto priemonę, kuri pravažiavusi nežmonišku greičiau pro mane, kirto per stabdžius ir pasigirdus padangų cypimui, mano kūną iš karto perliejo šalčio ir baimės banga. Nenorėdama parodyti baimės, kurią tikrai jaučiau, ėjau toliau kaip niekur nieko. Jau priėjus automobilį atsidarė vairuotojo durelės ir iš jo išlipo tas pats vyras buvęs ant kapinių.
