Nuotrauka nebuvo pačios aukščiausios kokybės, bet iš to kas ten buvo supratau, jog joje buvo Alanas sėdinti ant kažkokios kėdės. Vadinasi mano nerimavimas buvo ne be reikalo, taip ir žinojau, kad kažkas vyksta, o pasirodo jis yra pagrobtas?
– Važiuojam, – pasakiau vairuotojui ir įėjau į liftą, o jis žinoma taip pat.
Pagaliau atvažiavus į sandėlius ir automobiliui normaliai nesustojus išlipau iš jo ir greitu žingsniu ėjau link patalpų. Tik atvėrus pastato duris visų jame esančių žmonių žvilgsniai atsisuko į mane, o ir ne be reikalo, nes tikiu, jog matėsi, kad esu įtūžusi. Akimis susiradusi man reikiamų žmonių veidus perliejau juos pykčiu.
– Abu į salę. DABAR, – Ericas su Diegu susižvalgė ir pakluso mano nurodymui.
– Gyte, kas vyksta? – kaip kokie šunyčiai sekdami man iš pasakos klausinėjo.
Nieko nesakiau, o tik jiems įėjus įbrukau voką su jame esančia nuotrauka ir laišku.
– Kas čia? – ramiai paklausiau.
– Amm, vokas? – Diegas kaip kokiam mažam vaikui pasakė.
– Pažiūrėkit kas viduje, – jie išsiėmė laišką su nuotrauka ir peržiūrėję juos išpūtę akis pakėlė žvilgsnius į mane. – Ko tokie nustebę? Norit pasakyt, kad nieko nežinot, jo?
– Iš kur gavai tai?
– Iš gerbėjo.
– Gyte, blyn, nejuokinga. IŠ KUR GAVAI TAI?
– Tai jūs man suknistai pasakykit kodėl tiek laiko tylėjot subines suspaudę? Tikėjotės, kad nesužinosiu???? – štai šioje vietoje ir baigėsi mano ramumas. – Rimtai laikėt mane tokia durna???
– Mes tau nieko nesakėm, jog apsaugoti tave ir vaikus, – Diegas priėjęs bandė paimti už rankos, bet supratusi ką jis nori padaryti pakėliau ją ir smogiau antausį, po kurio visoje patalpoje įsivyravo tyla.
Po mano tokio poelgio vyras stovėjo tiesiog sustingęs ir stipriai sukandęs dantis, kas matėsi iš jo išryškėjusios randikaulio linijos.
– Daugiau niekada nuo manęs nieko neslėpkit, – iš tų nervų buvau net susigraudinusi. – NIEKADA, – trenkiau durimis ir išėjau sutelkdama visų dėmesį į save. – Ko žiūrit? STAIGIAI VISI PRIE DABRŲ!
Viskas, nebegaliu... Negaliu patikėti, kad nuo manęs tiek laiko buvo slapiam TOKS svarbus dalykas, o labiausiai juokingiausia yra tas, jog jie tikrai tikėjosi, kad aš nesužinosiu nieko apie tai ir Alanui stebuklingai grįžus pamiršiu. TIKRAI NE. Pati savo jėgomis stengsiuosi iki paskutiniųjų, jog viskas vėl stotų į senas vėžias ir dvyniai turėtų pilną šeimą.
***
Kai sužinojau apie Alaną nuo tos dienos praėjo jau dvi savaitės ir kelios dienos. Sužinojome tikrai labai nedaug, bet manau tokioje situacijoje net ir tokia informacija yra svarbi. Žinome, jog jis yra Vokietijoje, kai tai sužinojau tikrai nustebau, nes mano žiniomis jis vyko į Švediją. Ir taip, tai yra viskas ką žinome. Tai sužinojė Ericas su Diegu ir dar keliais Alano vyrais iš karto išvyko į Vokietiją. Kai tai sužinojau žinoma aš taip pat norėjau kartu vykti, bet paskui viską permąsčiau ir supratau, kad mano buvimas ten gali tik viską pabloginti, o ir šiaip reikia daugiau laiko praleisti su savo angelėliais, kurie auga tarsi ant mielių.
– Ir kaip mano neklaužados gyvuoja? – pabudusi ryte pirmu taikymu nuėjau pas dvynius į kambarį ir tik įėjus į jį atsisuko dvi rudų akių poros. – Kaip miegojai, princese? – priėjusi prie mergytės pakutenau jos pilvuką, nuo ko ji sukrykštavo, o tai ištirpdė mano milijoną kartų sužeistą ir vėl išgydytą širdį.
– Jiems tikrai labai reikia tėčio, – atėjo mama ir paėmė Adelę į rankas, kol aš kalbinau Kailą.
– Žinau, mama, žinau... Man jo taip pat labai trūksta... – mamai nieko nesakėme kur yra Alanas ir kas jam nutiko. Jos žiniomis jis visus tuos du mėnesius išvykęs darbo reikalais į užsienį. – Oh vyruti, tau tikrai reikėtų pakeisti sauskelnes, – tik pakėlus sūnelį užuodžiau tikrai nelabai malonų kvapą.
Nuprausus dvynius ir pakeitus jų abiejų sauskelnes jie vėl buvo tarsi maži, nekalti angelėliai, bet neapsigaukite, nes Kailas yra jau dabar tikrai pasiutęs, priešingai nei Adelė, nors ir jos nelaikyčiau šventute. Nusileidę į pirmą aukštą mus pasitiko švelnus blynelių kvapas, dėl kurio mano pilve prasidėjo maršai.
– Labas rytas, damos, – Luana kaip visada šiltai nusišypsojo spinduliuodama gera nuotaika. Jai su mumis taip pasisveikinus Kailas tarsi įsižeidęs pradėjo verkti, jog jį palaikė mergaite, nuo ko nusijuokiau. – Uoj, labai atsiprašau, ponaiti, – sukikeno moteris ir priėjusi pabučiavo jo kaktytę.
Pavalgius pusryčius ir per vargus pamaitinus dvynius, nes jie šį ryt buvo ypač irzlūs, sulaukėme dviejų viešnių. Taip, taip, Denisos ir Anos... Kaip gi be šių dviejų pamišėlių, kurios tikrai labai nuostabios draugės ir man tikrai labai daug padėjo per visą šį laiką, už ką niekada joms neatsidėkosiu.
– Klausyk, Gyte... – pradėjo kalbą Ana, kol Alano sesuo smagiai žaidė su dvyniais. – Mes čia su Deni susiginčijome dėl vieno dalyko...
– Kokio?
– Ana, net nepradėk, – Deni staigiai atsisuko į mūsų pusę.
– Žaisk, kad žaidi nesiklausiusi svetimų pokalbių, – nužudė ją žvilgsniu brunetė.
– Aš tau paskutinį kartą sakau, net nepradėk šios temos, – atsistojo prieš ją.
– Cha, stebėk, – dar vis žiūrėjau jų dviejų man nesuprantamą spektaklį.
– Ana, užmušiu aš tave! – jos pradėjo viena ant kitos rėkti, nuo ko išsigando dvyniai ir abu pažiūrėję į mane tarsi susitarę pradėjo vienu metu verkti.
– Matai ką padarei su savo isterijomis? – Ana paėmė į rankas Adelę, o aš Kailą, jog nurimtų. – Na kas nutiko, mažute? Išsigandai savo pamišėlės tetos Denisos? Nebijok, apsaugosiu aš tave nuo jos, – tyliai sušnabždėjo paskutinius žodžius ir pakštelėjo į kaktytę.
– Gerai, užsičiaupiat abi ir pasakot viena kažkuri kas čia vyksta, – pertraukiau Deni, kuri jau žiojosi vėl kažką pasakyti.
Patalpoje įsivyravo visiška tyla, ne neskaitant dvynių skleidžiamų garsų, bet ačiū Dievui, jog tik paėmus juos į rankas jie nustojo verkę.
– Gerai, aš einu iki virtuvės paimti vaikams mišinukų, bet paskui turėsite man viską paaiškinti iki pat smulkmenų, – kartu su Kailu rankose išėjau daugiau nieko nebelaukusi ką jos atsakys.
Maišant mišinukus išgirdau kažkokį automobilį atvažiuojantį, bet per daugiausia į tai nekreipusi dėmesio toliau užsiėmiau savo reikalais.
– O Dieve! – abi lyg susitariusios merginos sušuko.
– Kas jums? Gyvos? – nusijuokiau eidama link jų.
– Mes tai kaip matai tai, o dėl tavęs, tai nežinau ar tu liksi gyva artimiausiu metu, – nespėjusi nieko atsakyti staiga suskambo durų skambutis.
– Jūs kažko laukėt? – eidama link durų paklausiau.
Merginos nieko nebeatsakė, o tiesiog išsišiepusios iki ausų sekė mane. Durų skambutis nenustojo skambėjęs, kas man jau tikrai įgriso.
– Ateinu gi, – tik atidarius duri galvojau, kad apalpsiu. Išmušė karštis ir šaltis vienu metu. Galvojau, kad sapnuoju, bet įsižnybusi sau į ranką supratau, kad ne.
– Sveika...
Booom! Nežinau ar patiks dalis, nes manau, kad tikrai daug kur nusišnekėjau ir panašiai <3
