– Viskas, užkniso jau! – paspiriau šalia esančia kėdę sušukau. – Kiek galima man klausyti jūsų melų ir smegenų pūdrinimo, jog Alanui viskas gerai, kai ryškiai jaučiu, kad taip nėra! Žmogus mėnesiui nedingsta kaip į vandenį, jog su juo nebūtų įmanoma susisiekti! – pratrūkusi rėkiau būdama Alano sandėliuose, kuriuose tikrai labai seniai buvau ir, kai čia buvau pasirodė mano nėštumo bei vėžio simptomai. – ILGAI TYLĖSITE IR MAN PAČIAI REIKĖS IŠSIAIŠKINTI KAS ČIA VYKSTA AR PAGALIAU NEBEBŪSITE TOKIOS BOBOS IR PATYS PAPASAKOSITE?!
Per tą mėnesį, kai Alano nėra viskas pasikeitė... Labiau paaugo dvyniai, su kuriais šiuo metu yra mano mama, nes atvyko mėnesiui pasisvečiuoti ir tokiu būdu man padėti, kai pagalbos tikrai reikia šiuo metu. Diegas man prisipažino apie savo jausmus man, į kuriuos aš jam atsakiau neigiamai, kadangi tikrai tarp mūsų nieko negali būti, nes jis manęs netraukia kaip vyras. Jis žinoma tai išgirdęs suprato ir nebelietė tos temos daugiau, už ką esu jam dėkinga.
Pilnai sužinojau apie Alano verslą. Tamsiąją pusę ir šviesiąją. Kas jis ten veikia ir panašiai. Šviesiajame versle jis užsiima nekilnojamo turto, IT veiklomis, o tamsiojoje pusėje, pagrindinėje pusėje vyksta dalykai, kurių net nenoriu visų vardinti. Geriausias dalykas yra tas, kad jie užsiima narkotikų gamyba ir prekyba, o apie blogiausią patylėsiu. Turbūt jums įdomu kaip aš sužinojau visa tai? Tikrai ne iš Erico ir Diego. Man visa tai papasakojo Anna ir Denissa, kai jas prispaudusi į kaputį iškamantinėjau.
– Gyte, nurimk, – bandė vienas iš Alano pavaldinių mane nuraminti.
– Tu, – bedžiau į jį pirštu. – Dabar neturi teisės kalbėti, kai pasakysiu tada ir galėsi, aišku? – griežtai paklausiau, o jis tik linktelėjo galva. – ŽODŽIAIS!
– Taip, ponia, – tyliai sušnabždėjo. – Ji pasidarė tokia mati kaip ir Morettis, – sušnabždėjo šalia esančiam vyrui ir paskui abu nusijuokė.
– Ką pasakei? Neišgirdau, pakartok, – priėjau prie jo ir pasilenkiau. – SU TAVIMI KALBU, JOPAPA! – trenkiau iš kumščio į stalą.
– Nieko, – sumykčiojo.
– Ar tikrai? Nes man atrodo, kad tu man meluoji, o aš melagių neapkenčiu, – sušnypščiau paskutinį žodį ir peržvelgiau visus čia esančius vaikinus ir net gi kelias moteris, o jų buvo apie dvidešimt, bet labiausiai skirtin šie žodžiai buvo Ericui ir Diegui. – Tai kaip ten? Mmm? – jis tik papurtė galvą į šonus. – Myžnius.
– Luke teisus, Gyte, tau tikrai reikia nurimti, juk nėra viskas taip blogai, kaip atrodo, – atsirado svieto lygintojas Ericutis.
– Oh, tikrai? Mano vyras yra velniai žino kur. Aš esu palikta čia su jo vaikais, kurie beje taip pat turėtų augti ne tik su mama ir tu man dar drįsti sakyti, kad čia nieko blogo?! – nežinau ko buvau privartojusi, bet tiesiog negalėjau sustoti rėkti ant kažko. Tuo metu pati savęs nebeatpažinau, bet tuo pačiu ir didžiavausi savimi, kad išmokau pastovėti už save.
– Jis nėra tavo oficialus vyras, – viena dažyta raudonplaukė sukniaukė.
– Tau mažiausiai reikia kištis į visa tai, – perliejau piktu žvilgsniu.
– Arba kas? – sukryžiavo rankas ties krūtine.
– Tu manęs klausi kas bus? – pasiėmiau ginklą, nuo kito šalimais pastatyto stalo, kai niekas to nematė ir priėjau prie jos. – Dingsi iš šio pasaulio nespėjusi mirktelėti, – priėjau prie jos ir parodžiau ginklą rankoje.
– Ei, ei, gražuole, per daug įsismarkavai. Stabdyk gazą, – pribėgęs prie manęs Diegas išplėšė iš rankų ginklą ir išnešė vos ne su jėga iš tos salės, nes labai spyriojausi. Dar prieš užsiveriant salės durims girdėjau kaip ta kūtvela pasakė „beprotė" ar kažkas panašaus.
