– Amm, Gyte, galėtume pakalbėti? – nejaukiai pasimuistė mergina ir kvailai išsišiepė.
– Oh, – nulipau nuo Alan kelių. – Prisiminei, jog egzistuoju? Tiesa, kaip sekasi modelio karjera? – sukryžiavusi rankas ant krūtinės paklausiau apsimestinai maloniu balsu.
Svajonė žiūrėjo į mane liūdnu žvilgsniu. Iš tiesų mergina buvo kardinaliai pasikeitusi, nei, kai mačiau ją paskutinį kartą. Jos natūraliai rudi plaukai dabar buvo šviesūs, galima sakyti balti. Pati gan sukūdusi, o nuo to kūdumo net skruostikauliai įdubę. Tiesą sakant atrodo kaip anoreksikė. Na, o Domas... Na jis beveik niekuo nepasikeitęs, tik, kad nebėra tos šypsenos ant jo veido, kas išduoda, jog kažkas negero nutiko.
– Klausyk, Gyte, žinau, kad nutraukiau visus tuos bendravimo metus, žinau, jog pasielgiau labai negražiai ir dėl to labai gailiuosi, todėl labai prašau, atleisk man – atsiklaupė ant kelių, bet aš tai pamačiusi žaibišku greičiu ją pakėliau bei stipriai apkabinau.
– Šhh, neverk, viskas gerai, – raminau ją, kai ji kūkčiojo nesustodama. Taip ją beramindama po truputį nusivedžiau į svetainę, jog prisėstų, o Alan kiek mačiau atsistojęs tarpduryje spigino Svajonę ir Domą lediniu žvilgsniu.
– Aš klaiki draugė, – sumurmėjo ir atsitraukusi nuo manęs nusišluostė paakius.
– Būtent, – Alan tyliai suburbėjo itališkai ir aš supratusi ką jis pasakė pažiūrėjau į jį piktu žvilgsniu, bet iš jo kaip atsaką gavau mirktelėjimą akimi ir šypseną nuo ausies iki ausies.
Daugiau nebekalbėjome, o tiesiog tylėjome ir ta tyla toli gražu buvo jauki... Svajonė žvelgė kažkur į grindis su bejausmiu veidu, aš žvelgiau į ją, o Alan kaip ir prieš tai, tai ir dabar žudo Domą žvilgsniu, o vaikinukas neturi kur dėti akių.
– Mūsų namai nėra kokia nors prieglauda benamiams, į kurią atėjusi būtų galima sėdėti, – tą nejaukią tylą sudrumstė gylus italo balsas. – O Gytė nėra kokia nors kitų bėdų klausytoja, todėl, jei neturi ką naujo ir protingo papasakoti nesate čia pageidaujami.
– Aš laukiuosi, – vos girdimai sumurmėjo anglų kalba Svajonė, jog ir Alan suprastų.
– Puiku, sveikinu, – vėl tas demonas įsikišo, o jo balse sarkazmas liejosi per kraštus.
– Vaikinai, – atsistojau nuo sofos ir priėjau prie italo kunkuliuojančio pykčiu, bet ačiū Dievui, jog pyktis skirtas ne man. Tikiuosi. – Gal galite mus palikti vienas? – perbraukiau Alan per kaklą, nuo ko mačiau kaip sujudėjo jo adomo obuolys.
– Bet-,
– Palikite mus vienas, – pertraukiau jį ir vos suliečiau mūsų lūpas pasistiebusi ant pirštų galiukų.
– Vakare atsiimsi už šiuos visus kankinimus, – staigiai prisitraukęs mane prie savęs, jog net truputį paliečiau jo ištreniruotą pilvą su savo pilvuku, staigiai apėjo mane ir išėjo į lauko terasą, o paskui jį kaip koks šunėlis Domas, bet prieš tai man lengvai šyptelėjęs.
Atsipeikėjusi po ką tik man pasakytų žodžių, kuriuos tikiuosi supratau klaidingai, kadangi jis sakė tai itališkai, sugrįžau atgal pas Svajonę ir pasiūlius, o jai sutikus išgerti raminančios mėtų arbatos, nuėjome į erdvią virtuvę.
Svajonei prisėdus prie vienos iš baro kėdžių, aš ėmiausi arbatos darymo.
– Taigi, – atsisukau į ją, kai į virdulį pripyliau vandens ir jį įjungiau. – Jau kiek laiko laukiesi?
– Tas vaikas ne Domo, – tėškė kaip iš lietus iš giedro dangaus.
– Kaip tai ne Domo?
– Jis vieno tokio vyro...
