Jau praėjo lygiai savaitė kaip Alanas yra grįžęs, bet jausmas toks, kad dar ne. Po to karto, kai jis mane užsipuolė, jog aš jį išdavinėjau su Diegu, nesikalbame. Elgiamės kaip vos pažįstami žmonės. Susitinkame tik rytais, kai reikia nuprausti, aprengti ir pamaitinti dvynius, o tada jis net nepusryčiavęs išvyksta į darbą, o grįžta vėlai naktį, kai aš jau miegu su vaikais. Iki šiol nežinau nieko apie jo dingimą ir visą tą laiką. Pripažinsiu, skaudina, kai mylimas žmogus taip apkaltina ir ne ką mažiau skaudina, kai visiškai nesikalbame, bet aš nesiruošiu nusileisti. Jei jis priėmė tylos įžadus, tai padaryti galiu ir aš.
Kaip ir kiekvieną rytą suruošiau dvynius, pamaitinau ir dabar esu jų kambaryje bei stebiu kaip jie ant specialaus kilimėlio smagiai šnekučiuojasi tarpusavyje sava kalba, kurios visiškai nesuprantu. Taip stebėdama juos prisimenu, kaip užsimezgė jų gyvybė. Kaip su manimi šlykščiai pasielgė jis , o dabar aš jį iki ausų įsimylėjusi, bet jau pradedu abejoti ar šie jausmai dvipusiai...
– Eii, Moretti! – apačioje pasigirdo Anos balsas.
– Jo nėra namuose! – atšaukiau atgal.
– Man to stuobrio ir nereikia, – suburbėjo jau būdama dvynių kambario tarpduryje. – Atėjau pas tave, – nieko nesakiau apie tai, kaip ji mane pavadino, o tiesiog atsistojau nuo sėdmaišio ir paėmusi Kailą su Adele į rankas praėjau pro ją kaip pro sieną.
– Ko nori? – Ana paėmė Adelę iš manęs ir pakuteno jai pilvuką, nuo ko ji nusijuokė savo plonu balseliu.
– Amm, atėjau pasiūlyti vykti apsipirkti, bet matau iš tavo dabartinės nuotaikos, jog tu tam nelabai nusiteikusi, – sekė paskui mane laiptais iki pat svetainės.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Žinai, ne pas visus pinigų kaip šieno, – ironiškai nusišypsojau. Man Alanas yra davęs kreditinę kortelę, bet aš nenoriu leisti jo pinigų, tiesiog ne kaip jaučiuosi tai darydama. – Ir net nebandai sakyti, kad imčiau Alano pinigus, nes nenoriu to.
Mergina po mano tokių žodžių užtilo ir tarsi susimąsčiusi žiūrėjo į vieną tašką.
– Sugalvojau kai ką, renkis ir važiuojam, – daugiau nieko nesakiusi paėmė iš mano rankų Kailą ir išėjo į antrą aukštą, palikdama mane visiškai nieko nesupratusią.
– Pala! – tik po kiek laiko atsigavusi pradėjau ją vytis, kai ji jau buvo užlipusi laiptais. – Kur važiuosime? Ką rengtis?
– Staigmena, – jau norėjau prieštarauti, bet ji man pakštelėjo į žandą ir įstūmusi mane į mano kambarį uždarė duris.
Vis labiau galvodama apie jos tą STAIGMENĄ prisigalvojau įvairių scenarijų, nuo kurių vis darėsi baisu, bet daugiau nieko nebelaukusi pradėjau ieškoti kuo rengtis, nes pažiūrėjusi į mano dabartinę aprangą, kurią sudarė juodos tamprės ir Alano chaki spalvos džemperis, atrodžiau kaip keturiolikmetis, benamis berniukas.
***
Aną dabar šiuo metu noriu užmušti, nes ji man visiškai nieko nesako kur važiuojame tik liepė tyliai sėdėti ir neklausinėti, o vaikus palikome Ruth, bet aš jų jau pasiilgau...
– O mes ten dar ilgai važiuosime? – vis tiek niekaip neužsičiaupiau?
– Taip.
– Kiek tas ilgai?
– Trys valandos, – nuobodžiaudama atsakė lyg niekur nieko.
– KĄ?!
– Dieve, prašau, užčiaupk tu ją, – ji tarsi maldaudama pažiūrėjo į dangų nustačiusi graudų balsą.
Toliau nieko nebesakiau, nes užmigau... Supratau, kad jau atvykome į tą vietą, apie kurią man nieko nesakė, nes automobilis sustojo, bet atmerkti akis per daug tingėjau, todėl toliau miegojau, o ir Ana manęs nežadinusi išlipo iš automobilio. Lauke girdėjau jos ir dar kažkieno balsus, bet nekreipiau per daugiausiai dėmesio arba tiesiog nenorėjau kreipti.
Pasirodo vėl buvau užmigusi, bet nežinau kuriam laikui, nes mane pažadino garsus beldimas į mano durelių langą, ko labai išsigandau ir iš išgąsčio pašokau aukštyn, taip trenkdama galvą į automobilio stogą.
– Aš tave užmušiu, – atsidariusi dureles suburbėjau, kai draugė iš manęs besijuokdama padėjo išlipti lauk.
– Atvažiavome.
– Matau, – pasitrynusi akis nuo miegų apsidairiau ir pastebėjau, jog esame kažkokiame miškelyje, kur šiek tiek tolėliau matėsi namelis. – Kur tu čia mane atvežei? – ji man nieko neatsakė, o tik užėjo man už nugaros ir kažką ten darė. – Kas čia dabar?! – ji man su kažkokia skara uždengė akis, ko tikrai labai išsigandau, nes atėjo į galvą prisiminimai iš pagrobimo... – Paleisk! – purčiausi į visas puses ir šaukiau visa gerkle.
– Ei, nurimk, viskas gerai, – apkabino iš nugaros ir suėmė rankas.
– Ne, nuimk pasakiau, – jau jaučiau kaip akyse po truputį kaupėsi ašaros. – Ana, prašau, man nepatinka, – jau verkiau.
Draugės balso nebegirdėjau... Girdėjau tik sunkius žingsnius artėjančius link manęs ir kuo tie žingsniai artėjo, tuo labiau man trūko oro ir jausmas buvo toks, jog tuoj prarasiu sąmonę.
– Sveika, cara... – po šių žodžių visiškai nieko nebejaučiau. Jausmas buvo toks, kad žemė slysta iš po kojų ir tada visiška tyla. Jokių paukščių čiulbėjimų. Nieko...
Sveikiii,
žinau, jog labai seniai buvau apsireiškusi šioje platfromoje, todėl dabar tikrai labai sunku vėl pradėti kažką rašyti, bet jo... Dalis gavosi tokia be ryšio ir tikrai gan labai trumpa, bet labai tikiuosi, kad nepyksite. MYLIU! <3
