Lietuvoje pabuvome vos kelias dienas, bet tos dienos... Jos buvo kitokios, nei įprastai gyvenant su Alan. Visą laiką buvome pas mano mamą, kad ir kaip italas tam prieštaravo, nes juk jam reikia prabangos, kurios mano gimtuosiuose namuose tikrai nėra, kaip pas jį toje juodojoje pilyje. Tuo metu, kai ten svečiavomės, jaučiausi tarsi gyvenčiau paprastą besilaukiančios moters gyvenimą. Nereikėjo jaudintis, jog Alan grįš su šautine žaizda, kaip dažnai yra tai buvę, jaučiausi saugiai ir jaukiai. Bet viskas kaip kažkas turi pradžia, tai turi ir pabaigą, todėl dabar jau esame pakeliui oro uosto, bet šį kartą su mumis kartu vyksta ir mano mama, nes kad ir kaip ji priešinosi, mes su Alan ją įkalbėjome, bet prieš tai paklausus italo ar galėtų mama vykti, turėjau išklausyti gan netrumpą „moralą" ir pereiti jo tą sieną, už kurios jis sėdi užsispyręs ir sunkiai sukalbamas, bet šiandien įsitikinau, jog moters žavesys ir keli kerai gali net gi tokios užsispyrusios kaip jo subinės širdį ištirpdyti.
– Klausyk, dukra, – mama prakalbo, kai jau sėdėjome automobilyje ir laukėme Alan, kuris lauke kalbėjo telefonu. – Aš planuoju persikraustyti.
– Ką? Kodėl? – pažiūrėjau į mama persisukusi į galines sėdines nesupratusiu žvilgsniu.
– Tiesiog noriu kitos aplinkos, nes visos šios namų sienos man primena tavo tėtį, visas akimirkas su juo, o tai iš tiesų liūdina, kai gyveni viena kaip pirštas.
– Aš galiu su tavimi kartu gyventi.
– Ne, – griežtai nukirto ji. – Net neturėk minčių apie tai. Juk matau kaip pagaliau tu iš tiesų jautiesi laiminga, kaip džiaugiesi gyvenimu ir to priežastis tik jis, – žvilgsniu parodė į Alan, kuris jau ėjo link automobilio. – Todėl tikrai nenoriu, jog per mane tu jį paliktum, žinant kaip ir jis dėl tavęs yra pametęs galvą.
– Vėliau būtinai pratęsime pokalbį, –pasakiau, nes į automobilį įsėdo Alan.
Tik jam įsėdus automobilį užliejo jo kvepalų ir cigarečių kvapas, kas yra tikra palaima mano uosliai, bet su tuo nuostabiu kvapu atnešė ir didžiulę šalčio banga, nuo kurios tik labiau įsikniaubiau į paltą.
– Šalta? – susirūpinęs paklausė.
– Na atvirkščiai nei tu, aš negaliu vaikščioti žiemą su atsegtu paltu ir plonais marškinukais po juo, – pasakiau faktą, nes jis kaip visada vaikšto visur kaip vasarą, nors jam kaip tik čia turėtų būti ypač vėsu, kadangi jis pats kilęs iš pietinės pusės. – Nori susirgti?
– Nebijok, mažute, prie manęs net ligos nekimba, – šyptelėjo kreiva šypsena,
– Na paminėsi mano žodį, – kaip kokia močiutė pagrūmojau pirštu, o jis tik sukikenęs pabučiavo man į kaktą ir užvedė automobilį.
– Aš tau sakiau, kad tu jam apsukai galvą, kaip ir tau jis, – mama iš galo tyliai sušnabždėjo į ausį.
Į mamos tokią repliką daugiau nieko nebeatsakiau, tik atsisukau į vyrą, kuris šiuo metu visą savo dėmesį buvo sutelkęs ties gatve, iki kol tarsi pajutęs mano žvilgsnį atsisuko ir šyptelėjęs paėmė mano ranką, priglaudė prie savo lūpų tyram bei lengvam bučiniui, ir toliau vairavo, bet šį kartą laikydamas sunertus mūsų rankų pirštus, nuo ko aš ties išsišiepiau kaip kokia durnelė.
Jau būnant netoli Vilniaus oro uosto suskambo Alan mobilusis, todėl jam atsiliepus bei pajungus mobilųjį prie automobilio pasigirdo pašnekovo balsas, bet kadangi jie kalbėjo itališkai, o mano italų kalbos žinios dar nėra pačios geriausios, tai tik, jog kalba eina apie kažkokį projektą ir jo pradžią. Pasibaigus pokalbiui automobilyje įsiviravo labai nejauki tyla. Norėjau paklausti kas nutiko, bet jam į mane atsisukus ir pažiūrėjus tuo lediniu savo žvilgsniu, tas nors kaip greitai atsirado, tai taip greitai ir dingo.
