– Sveika, cara... – po šių žodžių visiškai nieko nebejaučiau. Jausmas buvo toks, kad žemė slysta iš po kojų ir tada visiška tyla. Jokių paukščių čiulbėjimų. Nieko...
Pramerkusi akis, nes buvau praradusi sąmonę, dairiausi ir bandžiau susigaudyti kur esu, bet patalpa buvo visiškai nematyta. Prieš mane yra židinys, prie kurio du krėslai, dešiniame šone vitrininis langas, pro kurį matosi miškas ir tarp jo tolėliau pasislėpęs ežeras. Kitame šone laiptai kaip supratau į antrą aukštą. Kambarys iš tiesų labai gražus ir jaukus, bet po velnių. KUR AŠ ESU?
Bandant atsistosi nuo sofos labai suskaudo galvą, todėl turėjau tai padaryti itin atsargiai, nes skausmas buvo nežmoniškas. Pagaliau priėjusi prie lango bandžiau įsivaizduoti kur esu ir jau mintyse galvojau pabėgimo planą, nes, jog esu pagrobta niekaip negalėjau neišmesti iš galvos, prisiminus pastarąjį kartą. Išėjau iš to kambario ir priėjau koridoriuką, kuriame buvo kelios durys, bet nekreipusi dėmesio į jas ėjau link lauko durų, kurios mane dabar labiausiai domino ir, kurias labiausiai norėjau atverti. Tik palenkus durų rankeną pamačiau, jog jos užrakintos ir iš karto pradėjau panikuoti bei ieškoti rakto, bet ir taip buvo aišku, jog jo niekur nebus. Man toliau bandant ieškoti išeities kaip iš čia ištrūkti išgirdau, jog kažkas lipa laiptais iš antro aukšto ir kaip mat sustingau bei stengiausi neišleisti jokio garselio.
– Gyte? – išgirdau iki kalų pažįstamą balsą ir kaip man iš karto atsipalaidavau. – Ką čia darai?
– Ką aš čia veikiu ir kas čia per vieta? – pasekusi italo žvilgsnį, kuris žiūrėjo į šluotą mano rankose, padėjau ją į vietą.
– Kaip jautiesi?
– Klausiu: kur aš esu? – vis dar buvo mintis, jog esu pagrobta, nors prieš akis ir mačiau stovint savo gyvenimo meilę.
– Nurimk, – priėjo arčiau, nuo ko aš nežymiai krūptelėjau. – Tu bijai manęs? – mačiau didelį pasimetimą jo akyse ir galbūt net gi liūdesį.
Praignoravusi jo klausimą priėjau ir apkabinau jį ir tai padariusi supratau, jog labai jo pasiilgau. Vėl užuodusi jo tą kvapą, jo kvepalus susimaišiusius su tabako kvapu ir tą kūno šilumą pasijutau vėl mylima ir saugi. Pajutau, jog turiu artimą žmogų, kuriam iš tikrųjų rūpiu ir kurį be galo myliu. Jam labiau mane apkabinus ir pabučiavus į viršugalvį susigraudinau. Tiesiog visos emocijos susikaupė, kurios kaupėsi jau ilgą laiką ir pagaliau leidau joms ištrūkti.
– Labai Tave Myliu, – tyliai sušnabždėjo Alanas ir aš pakėlusi galvą bei pažvelgusi jam į akis pamačiau be galo stipriai mylinčio žmogaus žvilgsnį. – Kodėl verki?
– Nežinau... Tiesiog po paskutinio mūsų pokalbio, kuris buvo apie tai, jog aš tave išdavinėjau su Diegu, nors to nebuvo, mes normaliai net nekalbėjome. Pratardavome kelis žodžius ir viskas. Ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti kiek per dieną pasakydavome vienas kitam žodžių... – jam pradėjo skambėti mobilusis, todėl sustojau kalbėjusi, bet jis mano nuostabai atmetė skambutį ir išjungė mobilųjį. – Ir tiesiog viskas labai susidėjo, o labiausiai liūdina tai, jog tu iš tikrųjų manai, kad aš tave išdavinėjau su tavo geriausiu draugu. Nesuprantu kaip iš viso tau gali būti tokių minčių, kai esu tave įsimylėjusi taip stipriai, jog net skauda, – per ašaras buvo labai sunku kalbėti ir sunkiai mačiau italo veidą, kuris kaip visuomet buvo nuostabus tik šį kartą jis atrodė kažkoks nuliūdęs ir susimastęs.
Po mano tokios kalbos stojo mirtina tyla, vyras neištarė nei žodžio. Tiesiog stovėjo apsikabinęs mane ir glostė lėtais judesiais glostę nugarą, kas labai ramino.
– Pripažinsiu tai, jog tikrai vienu metu buvau patikėjęs, jog taip ir buvo, – atrodo po visos amžinybės prabilo. – Jog buvai su Diegu, kol manęs nebuvo, bet paskui, kai tau tai paskiau ir viską gerai pagalvojau, supratau, kad tai neįmanoma. Žinau, kad Diegas tau jaučia daug didesnius jausmus, nei kaip draugei ir aš su juo apie tai tam tikrais būdais pakalbėjau, bet taip pat žinau, kad tavęs jis kaip vyras nedomina ir pasitikiu tavimi... Bet būtent tuo metu, kai tai sužinojau jausmus buvo toks, kad kažkas širdį išplėšė iš krūtinės, jog nebebuvo oro, kuriuo galiu kvėpuoti. Gyte, – švelniai suėmęs mano smakrą pirštais pakėlė galvą, jog žiūrėčiau jam į akis. – Tikrai labai atsiprašau, jog priverčiau tave taip jaustis, kad buvau pats didžiausias šiknius ir kaip kokia principinga panelė elgiausi šlykščiai su savo gyvenimo meile. Labai Myliu Tave ir mūsų vaikus, kurie yra patys nuostabiausia sutvėrimai šiame pilkame ir kupiname pavojų pasaulyje.
