Po pokalbio su mama, kai jau ruošėmės važiuoti į viešbutį Alan gavo kažkokį skambutį, po kurio įniršo ir pasakęs tik tiek, jog man likti namuose bei nekišti kojos iš čia, išlėkė kaip akis išdegęs ir negrįžta kelias valandas, o apie skambučių pakėlimą net nėra kalbos.
– Mieloji, pažiūrėk kaip vėlu, eik miegoti, – prisėdo mama prie manęs ant sofos ir paglostė petį, kol aš tik žiūrėjau į mobilųjį laukdama skambučio iš italo.
– Ne.
– Gyte,-
– Pasakiau, kad aš niekur net nesijudinsiu, kol nematysiu sveiko bei gyvo Alan! – supykusi užrėkiau, nuo ko mama net šoktelėjo į orą.
Po mano tokio nervų antplūdžio mama nieko nebesakė, o tiesiog atsiduso ir nuėjo kaip supratau į savo miegamąjį.
Taip sėdžiu jau kelias valandas, o į galvą veržiasi visokios mintys, bet labiausiai blogos, kas man ir neduoda ramybės. Jei Alan kažkas nutiks neištversiu ir nežinia ką sau pasidarysiu, nes kol gyvenau be jo tuos du mėnesius buvau tarsi nespalvotame filme, kuris yra liūdnas ir be jokios šilumos ar jaukumo... Iš tiesų niekada nemaniau, jog gali taip stipriai apsukti galvą kažkoks žmogus, bet štai... Dabar pati čia sėdžiu ir jaudinuosi dėl savo gyvenimo meilės, kuris nežinia kur yra ir nežinia ar dar gyvas...
Mano slogias mintis apie gyvenimą sudrumstė šaižus mobilaus telefono skambėjimas, todėl nedelsdama pagriebiau telefoną nuo stalo ir nepažiūrėjusi kas skambina paspaudžiau žalią atsiliepimo ženkliuką ir pridėjau prie ausies.
– Klausau? Alan? – jaučiau kaip širdis tuoj iššoks pro gerklę.
– Gyte, – išgirdusi uždususį italo balsą lengviau atsidusau, bet baimės jausmas nedingo. – Kur esi?
– Namuose. Kas ten vyksta? Kur esi? Kada grįši? Tau viskas gerai? – vienu iškvėpimu viską sumaliau.
– Kvėpuok, – kimiai nusijuokė. – Gal gali atidaryti duris, nes lauke ne vasara? – tekina pasileidau prie durų ir nespėjus Alan užeiti į vidų stipriai jį apkabinau, bet paskui supratusi, jog jis mane privertė kelias valandas plaukus sau pešioti, trinktelėjau jam per pakaušį. – Auč, už ką? – kaip mažas vaikas pasikasė vietą, į kurią trenkiau ir suzyzė.
– Už tą patį. Kur basteisi? Ar tu bent numanei kaip man baisu buvo? Kaip tu reaguotum, jei man kažkas paskambintų ir aš išdegusi akis bei visa įniršusi pabėgčiau nieko nesakius?? Mmm??? Tu net nenutuoki kokia aš esu pikta ant tavęs! – kol aš išliejau visą pyktį, graikų Dievas buvo atsirėmęs į sieną ir stebėjo mane išsišiepęs. – Ko čia šypsaisi?!
– Jau ataušai?
– Tu manęs klausi ar aš ataušau, kai visas tas valandas iš proto ėjau manydama, kad tu griovyje guli kur nors pastipęs! – jau šaukiau kūkčiodama.
– Šhh, nurimk, – jis mane įtraukė į savo glėbį, bet aš jį atstūmiau. – Šhh, aš sveikas gyvas.
– Bet-
– Jokių „bet", eime miegoti, – pakėlė mane nuotakos stiliumi ir pakštgelėjo į nosies galiuką, kas mane dar labiau sugraudino ir dabar žliumbiau kaip maža mergaitė įsikniaubusi į jo krūtinę.
– Paleisk, aš stora ir sunki.
– Ką tu pasakei? – sustojo lipti laiptais.
– Aš sto-, – buvau užčiaupta jo lūpų ant savo.
– Kad daugiau to negirdėčiau, – griežtai pasakė.
Daugiau nieko nebesakiau, o tiesiog priglaudžiau savo galvą prie jo krūtinės ir užsimerkusi klausiausi jo širdies dužių, kurie buvo labai netolygūs ir dažni.
