Pavasaris... Tai toks metų laikas, kai gamta pabunda po ilgo žiemos meto, vėl pražysta visos gėlės ir gamta įgauna ryškesnes spalvas. Nuostabus metų laikas, o man dar nuostabesnis, nes bet kurią akimirką į šį pasaulį gali pilnai įžengti du angelėliai.
– Labas rytas, – nusileidusi į valgomąjį pasisveikinu su ten esančiais namiškiais. Alanu, Denisa ir Ruth, kurie jau pusryčiavo.
– Sveika, mieloji, – kaip visada šiltai pasisveikino Ruth, Denisa šyptelėjo, o Alanas net akių nepakėlė nuo pusryčių stalo, bet nekreipusi dėmesio atsisėdau į savo vietą ir tikrai nežadėjau susigadinti savo nuotaikos per tą niurzgą, kuriam nuotaika kas kelias minutes keičiasi. – Kaip miegojai?
– Pakankamai gerai, o Jūs? – Luanai atnešus rytinę arbatą šyptelėjau jai padėkodama.
– Juk prašiau į mane taip nesikreipti, dar nesu tokia sena kaip atrodau, – apsimestinai supyko, o aš nieko nebe atsakiau ir tiesiog gurkštelėjau arbatos.
Visą laiką, iki kol man buvo atnešti pusryčiai ir kol juos valgiau italas, sėdintis kitame stalo gale nepratarė nei žodžio, o aš ir nesistengiau jo kalbinti, nes jau atsibodo būti aprėktai už menkniekius. Jam pats laikas susiprasti, kad nesu jo marionetė.
– Broli, o tu kalbos dovaną praradai? – Denisa jam įgėlė, o jis tik pakėlęs žvilgsnį į ją pažiūrėjo piktai ir vėl sulindo į mobilųjį, tarsi laukdamas kažko. – Uoj, kokie mes pikti, – nusivaipė tarsi ką tik nebūtų nokautuota piktu žvilgsniu.
Girdėjau, jog jie abu pradėjo kažką ginčytis, bet net nesivėliau į tą pokalbį, nes tiesiog pavargau nuo pykčių ir visokių panašių dalykų. Tiesiog bandžiau nuo visko atsiriboti, kas man puikiai sekėsi, nes žiūrėdama pro langą į lauką įsivaizdavau tik gerus dalykus. Kaip vidiniame kieme žaidžia mūsų vaikai, kaip jie šūkauja iš džiaugsmo, kaip šaukia vienas ant kito, nes nepasidalino kažkokio žaislo arba jį kažkuris sulaužė. Bandžiau įsivaizduoti net gi mano ir Alano vestuves, apie kurias vis labiau abejoju, nes nuo tos dienos, kai jis man pasipiršo neužsiminė nei pusė žodžio. Bandžiau klausti kada kelsime šią didžiąją šventę, kur kelsime, kokios vestuvės bus, bet iš jo sulaukdavau tik atsakymo: „nežinau" arba „dar turime pakankamai laiko"... O visa tai tik ir verčia mąstyti apie visokius neigiamus dalykus.
Iš mano tokių slogių minčių pažadino kažkieno skambanti telefonas, tiksliau ne kažkieno, o Alano. Nespėjus net pradėti normaliai jam skambėti jis staiga pakėlė jį, pasakė savo pašnekovui „tuoj būsiu" ir padėjęs ragelį atsistojo tokiu būdu atstūmęs kėdę sukeldamas didelį garsą name.
– Kur eini? – paklausė Ruth.
– Tuoj grįšiu. Myliu, – priėjęs man už nugaros apglėbė per pečius ir pakštelėjęs į lūpų kamputį išdūmė lauk.
Jam taip staigiai išėjus ir man nespėjus pratarti nei žodžio susimąsčiau kas jam galėjo paskambinti, jog jie nedelsdamas išvyko... Nejau Isabella? Taip, tai tikrai bus ji. Bet ne, jis negalėtų manęs išdavinėti su moterimi, kuri jam melavo, jog turi sūnų nuo jo. O galbūt čia kita moteris? Juk jo praeityje jų buvo daugybė... Dieve, Gyte, tau visiškai paranoja. Juk jis tiesiog išvyko darbo reikalais.
– Amm, Gyte, kodėl jis su savimi nešasi tą didžiulį krepšį? – įtariai paklausė Denisa ir pažvelgusi pro langą pamačiau kaip jis per petį persimetęs nešasi didelį, juodą krepšį, kuris buvo visas perpildytas.
– Nežinau, bet tuoj sužinosiu, – atsistojusi nuo kėdės sparčiu žingsniu išėjau į lauką.
Alanas net negirdėjo kaip garsiai uždarau lauko duris, nes buvo per daug užsiėmęs dėdamas tą krepšį į automobilio bagažinę.
