Oh, shit, Diegas čia... Manau, kad vakaras ramiai nepraeis...
Su merginomis paruošėme visas vaišes ir aptvarkiusios virtuvę nuėjome pas visus svetainėje, kurioje jau buvo ir Diegas, kuris atrodė tikrai klaikiai... Po akimi didžiulė mėlynė, prakirsta lūpa ir antakis. Manau žinau kieno čia darbas pažiūrėjusi į Alaną supratau, nes jis jį visą laiką degino žvilgsniu.
Anna ir Denisa priėjusios prie jo draugiškai apsikabino, o aš toliau stovėjau viduryje svetainės ir nežinojau ką daryti, nes tikrai jam jaučiau pykti po to, kai jis prikalbėjo Alanui nebūtų dalykų.
– Sveikas, – vos ne vos išlemenau praeidama pro jį, jog atsisėsčiau prie pykčio pilnu italo. Jis tik man liūdnai šyptelėjo ir linktelėjo galva.
Valandos vis ėjo, o aš kaip sėdėjau prisiglaudusi prie Alano, tai net ir nepajudėjau nei kiek. Tiesiog visa ši tvyranti atmosfera tarp italo ir jo geriausio draugo nesuteikė labai geros nuotaikos. Jaučiau, kad vyras sėdinti prie manęs vis įsitempia, kai Diegas žvilgteli į mano pusę.
– Galime pasikalbėti? – sušnabždėjau šalia esančiam vyrui į ausį. Jis nieko netaręs atsistojo bei paėmęs mano ranką išsivedė iš kambario į lauką, kuriame buvo gan vėsu.
– Kas yra? Blogai jautiesi? – jis kaip visada rūpestingai pradėjo manęs klausinėti.
– Čia tavo darbas? – galvos mostu parodžiau link Diego, kuris žiūrėjo į mūsų pusę.
– O kodėl tau tai rūpi? – grįžo šaltasis diktatorius, kurio labiausiai nemėgstu.
– Antrą kartą neklausiu, – taip pat tokiu balso tonu kaip jis atsakiau.
– Čia jam buvo pamoka, jog į užimtas moteris negalima žiūrėti.
Nieko neatsakiau, o tiesiog žiūrėjau į jį su nusivylimu ir liūdesiu. Žinau, jog jis užsiima nelegaliais dalykas ir visada vaikšto ant peilio ašmenų, bet niekada nemaniau, jog galėtų taip pasielgti su savo geriausiu draugu, kuriam patikėjo mane saugoti, kai dar buvau Lietuvoje. Ne jau jis iš tikrųjų yra toks, kaip apie jį rašo visi tie bulvariniai skaitalai? Ne jau jis tikrai yra bejausmis žmogus, galintis padaryti protu nesuvokiamus dalykus?
Daugiau nebeturėdama ką pasakyti grįžau į vidų, italą palikdama vieną, kuris kaip mačiau prisidegė cigaretę. Dieve kaip nekenčiu, kai jis taip nuodija savo organizmą...
– Gyte, viskas gerai? – man grįžus prie visų pasiteiravo Denisa. – Kur brolis?
– Jis lauke, – menkai šyptelėjau duodama suprasti, jog nieko nepasakosiu.
Vakaras toliau ėjo, patalpa vis tapo labiau triukšminga, nuo vyrų balsų, kurie geria jau antrą viskio butelį. Alanas atrodo buvo blaiviausias iš visų, nors gėrė ne ką mažiau už Ericą ir Diegą arba čia tik dar vieno iš daugelio jo kaukių. Vis dar niekaip neperprantu šio vyro... Jei iš viso kažkada įstengsiu tai padaryti...
– Klausyk, kas tau nepatinka? – Diegas pagaliau po visos amžinybės paklausė Alano, kai jis jį degino žvilgsniu. Patalpoje staiga nutilo visi pašnekesiai.
– Tu, – palinko labiau į priekį ir mačiau kaip delnus suspaudžia į kumščius. Ohh, blogas ženklas...
– Nei aš dulkinau tą tavo Gytę, nereik man jos, ji tik dar viena mergšė, – jam tai pasakius net nespėjau sureaguoti kaip Alanas atšoko nuo sofos ir ačiū Dievui, jog spėjau atsitraukti nuo jo krūtinės, nes kitaip tikrai būčiau gavusi į marmuzę.
Svetainėje atrodo kilo trečias pasaulinis karas. Du vyrai tarsi kokie buliai susirėmė, kuriu neįmanoma išskirti. Ericas atrodo staigiai prasiblaivė ir bandė juos išskirti, bet tai padaryti buvo sunku, nes Alanas Diegą buvo užgulęs visu svoriu ir neleido jam net nejudėti, o tik talžė jo veidą. Vaizdas buvo tikrai kraupus. Du besimušantys vyras, na tiksliau vienas gulintis, o kitas mušantis tą gulintį, name girdėjosi tik merginų ir vyrų riksmai. Netekusi kantrybės stebint, kaip Ericui nesiseka bandžiau aš įsikišti, bet padariau didžiulę klaidą... Priklaupusi prie Alano bandžiau sustabdyti jį, kad ir kaip juokingai tai skambėtų ir jis kaip tik tuo metu užsimojo trenkti draugui, todėl tokiu būdu jis man netyčia, manęs nepastebėjęs trenkė iš alkūnės tiesiai į veidą. Vaizdas iš karto pradėjo suktis ir nebemačiau nieko normaliai, nes visi kūnai buvo susilieję, o ausyse pradėjo sprengti, iki kol praradau sąmonę, bet prie ją prarandant ir prieš nukrentant ant grindų, pamačiau Alano persigandusį veidą.
Denisos pov:
Viskas vyko labai greitai... Po smūgio, kurį gavo Gytė į veidą ji greitai susmuko ant grindų, o brolis tarsi pabudęs iš transo atsisuko į ją ir žiūrėjo, tarsi matydamas vaiduoklį.
– Šūdas, Gyte, – jis staiga pripuolė prie jos ir pakėlęs ant rankų paguldė ant sofos. – Mažyte, tik neprarask sąmonės, neužsimerk... – kalbėjo su ja, kol Anna nešė ledo, jog uždėtų ant sumuštos vietos.
– Ir va čia tikroji meilė vadinasi? – Diegas su Erico pagalba atsistojo nuo grindų su kruvinu veidu. – Nebejuokinkit pasaulio. Alanai, visi žinome kodėl tu su ja būni, todėl geriau ir jai tai pasakyk, kol dar nevėlu, – kalbėjo kažkokias nesąmones, o aš tuo metu žiūrėjau į Alaną, kuris netekęs kantrybės vėl šoko ant jo.
– Dingsti iš čia. Dabar, – prispaudęs prie sienos ir suėmęs už gerklės per sukąstus dantis pasakė ir atsitraukė.
– Jei tu nepasakysi, tai aš pasakysiu! – prieš išeidamas sušuko.
Diegui vos ne vos išėjus iš namų stebėjau kaip jis sėdo už savo automobilio vairo ir su dideliu greičiau išsuko iš kiemo.
– Broli, apie ką kalbėjo Diegas? – pritūpusi prie brolio, kuris buvo prie Gytės, paklausiau, bet atsakymo negavau, galbūt jis iš viso negirdėjo, nes tuo metu jam buvo svarbus tik vienas asmuo. Gytė.
Gytės pov:
Pabudau su didžiuliu galvos skausmu mūsų miegamajame. Aplink buvo tamsu. Panašu, jog dar naktis arba labai ankstyvas rytas. Bandydama atsisėsti lovoje, padariau tai smarkiai per staigiai, todėl per galvą perėjo nežmoniškas skausmas. Pagaliau atsisėdusi užsidegiau naktinę lempą ir pastebėjau, jog lovoje esu visiškai viena, todėl nieko nelaukusi išlipau iš lovos ir ėjau ieškoti Alano.
Perėjusi per visus kambarius antrame aukšte ir ten nieko neradusi leidausi į pirmą aukštą, kuriame švietė blanki šviesa iš svetainės, kurioje ir praradau sąmonę. Būnant arčiau svetainės išgirdau, jog italas kalba telefonu, bet kalba ne angliškai ir ne itališkai, o prancūziškai. Net nebandydama suprasti apie ką eina kalba, nes visiškai nieko nesupratau, kadangi jis kalbėjo greitakalbe, o ir ta kalba man visiškai nesuprantama, įėjau ir prisėdau ant sofos. Kol vyras kalbėjo telefonu toliau nusisukęs į langą bei žvilgdamas į naktinę gilumą, aš apsidairiau aplinkui. Viskas buvo idealiai sutvarkyta, tarsi nieko nebūtų buvę.
– Jau atsikėlei? Kaip jautiesi? – iš mano apmąstymų apie visą vakarą, pažadino užkimęs italo balsas.
– Galvą kiek skauda, o šiaip viskas gerai, – jam pritūpus prieš mane šyptelėjau.
– Čia aš kaltas, labai atsiprašau... – uždėdamas ranką ant skruosto, kurio tikriausiai pūpso nemaža mėlynė, tyliai sukuždėjo.
– Ne, aš pati kalta, nes akivaizdu buvo ir taip, jog man tokiai menkutei neįmanoma sustabdyti dviejų nesimušančių vyrų, – bandžiau pajuokauti nusijuokdama, bet kaip mačiau iš jo veido, jį kažkas kankino, bet ne tik neseniai nutikusi situacija, o dar kažkas. – Ei, kas yra?
– Nežinau kaip pasakyti... – padėjo savo galvą man ant kelių, o aš įvėliau savo pirštus į jo garbanėles.
–Paprastai sakyk ir tiek.
– Reikia vykti į Paryžių.
– Ir? – jaučiau, jog čia dar ne viskas, ką jis man norėjo pasakyti.
– Ir ilgam laikui... – gerai, man jau nebelabai patinka šis pokalbis...
– Kiek laiko?
– Mažiausiai metams...
Ar man vienai atrodo, jog visas šitas besisukantis romanas tarp Gytės ir Alano yra tik apgaulė?.. (būtų malonu, jei savo nuomones išsakytumėte komentaruose)
