Priglaudžiu šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinę prie lūpų ir nusišypsau žiūrėdama į savo gražuolį sužadėtinį, kuris basas ir tik su sportinėmis kelnėmis sukasi prie viryklės kepdamas omletą.
– Nereikia pagalbos? – sukikenau paklausiau, kai jis netyčia prisilietęs prie karštos keptuvės nusidegino pirštus ir tyliai nusikeikė
– Ne, net nebandai pakelti užpakalio nuo kėdės, po šiandienos tokių „nuotykių", – atsisukęs į mane pagrūmojo pirštu ir vėl nusigręžė prie blynų kepimo proceso.
Šiandien iš pat ryto, ką tik išlipusi iš lovos pasijutau labai silpnai ir buvau apalpusi. Alan neleido net ir iš lovos lipti, joje laukti pusryčių, bet vos keli moteriški triukai, milijonai įkalbinėjimų, ir štai aš čia.
Italui ir toliau besisukiojant prie viryklės stebiu jo kiekvieną nugaros raumenėlį, kuris vis ir sujuda po juodu rašalu nusėta oda. Staiga jam atsisukus į mane jis pagavo mano alkaną žvilgsnį ir kilstelėjęs antakius aukštyn šyptelėjo valiūkiška šypsena, kuri tikrai nieko gero nežada, o aš tik kaip kokia paauglė tirštai nuraudau bei nusukau žvilgsnį.
– Žinai, kai taip nurausti mano galvoje pradeda suktis ne kokios mintys, – persisvėręs per baro stalą sušnabždėjo, o aš dar labiau nuraudau ir pasislėpiau po plaukų šydu.
– Ko-, – mane pertraukė iš skrudintuvo iššokusi duonelė.
– Pusryčiai paruošti, cara, – tyliai pasakė ir užkišęs plaukų sruogą už ausies atsitraukė nuo manęs, ir kaip tik tuo metu mama atėjo į virtuvę.
Mamai įžengus į virtuvę tas visas nekalto flirto debesis niekur neišsiskaidė, o atvirkščiai, liko pakibęs virš mūsų tarsi laukdamas kada gi galės pagaliau prakiurti ir pilnai mus aplieti...
Pavalgius pusryčius Alan atsiprašė ir užsidarė savo kabinete, o tai buvo prieš geras kokias keturias valandas... Mes su mama per tą laiką spėjome pažiūrėti viena filmą, padaryti pietus, nes Luaną išleidome namo, kad ir kaip ji tam prieštaravo, bet jai pailsėti taip pat reikia, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui. Taigi, mes dabar su mama sėdime lauko terasoje su karštos kakavos puodeliais, nes oras šiandien ypatingai šaltas palyginus su Italijos klimatu.
– Taigi, kada planuojate vestuvių data? – mama padėjusi puodelį ant stalo šiltai nusišypsojo.
– Uojj, net nežinau, juk dar tik dvi dienos praėjo nuo tada, kai aš tapau jo sužadėtinė. Mes dar nekalbėjome apie tai.
– O tu tikrai nori už jo tekėti? Nedarai to tik dėl vaikelių gerovės? – atsargiai paklausė.
– Žinoma, kad ne, – net nesuabejojusi atkirtau. – Aš jį be galo myliu ir net neabejoju tuo.
– Jis tave taip pat besąlygiškai myli, – pažiūrėjusi man už nugaros pačiai nusišypsojo, nuo ko aš susiraukiau ir pasekiau jos žvilgsniu. Atsisukusi ten pamačiau Alan sėdintį savo kabinete prie vitrininio lango ir stebintį mus. – Jis visą ši laiką, kai čia esame stebėjo kiekviena tavo judesį, o tau paglosčius pilvuką dėl dvynių spyrių jo veidas atrodo suakmenėja. Jis bijo, jog tau arba jūsų vaikams kažko nenutiktų. Jis saugo jus net dirbdamas, žinant koks darbas jam svarbus. Tai karštai mylinčio vyro instinktai, – mamai tai pasakius net nepajutau kaip susigraudinau ir stebėdama Alan veidą pro langa, kuris dabar jau buvo suraukęs stipriai antakius, verkiau kaip reikalas.
Dabar yra maždaug septinta valanda vakaro ir aš esu savo didžiulėje spintoje, ieškau suknelės, kuri tiktų vykti kartu su Alan į konferenciją, kurią staigiai sukvietė ir žinoma italas primygtinai prašė, jog vykčiau kartu su juo., kas iš tiesų tikrai maloniai nustebino ir sušildė širdį.
