Ailas

13.

- Erenas, Sebastianas, gal dar ir koks Timotėjus... Galbūt laikas apsispręsti, kas tu esi? - susiraukęs paklausė Lokis, išsivaduodamas iš vaikino apkabinimo. Jį nustebino žinia, kad iki „Tiksliojo štricho" kavinės atlydėjęs ir Erenu prisistatęs vaikinas apgavo Lokį. Kam reikalingi tokie žaidimai? Tai kvaila, vaikiška ir nebrandu! Nors pats Lokis dažnai melavo ir apgaudinėjo, negalėjo pakęsti, kai kas nors su juo elgdavosi taip pat. Jis buvo įsitikinęs - melas dėl tikslų įgyvendinimo yra pateisinamas, tačiau bet koks melas jam buvo nepateisinamas.

Sebastianas lėtai atsitraukė, prieš tai ne per švelniausiai pavėlė šviesius Lokio plaukus. Suėmęs už kaklo grubiai palenkė jaunuolio galvą taip, kad ši atsitrenktų į stalviršį. Prisiminęs, kad prieš keletą metų iš tiesų krėtė nelinksmus pokštus savo priešininkams, besislėpdamas po Timotėjaus vardu, vaikinas tyliai prunkštelėjo.

- Aš geriau nei bet kas kitas žinau, kas aš toks, - vėl kreivai šyptelėjo Sebastianas. - Tu, naivus kvaileli, vienintelis absoliučiai nieko nežinai...

Iš pykčio net paraudęs Lokis šoktelėjo nuo minkštasuolio. Nuo ankstyvos paauglystės vaikiną erzino, vadino kvailiu, idiotu, svajokliu dėl to, kad jis dar tikėjo išėjusio individo pažadu ir laukė tėvo sugrįžimo. Lokiui nerūpėjo, kaip į jį kreipėsi Sofija - vienaip ar kitaip, šios merginos jam reikėjo dėl asmeninės naudos, tad jo nejaudino, kokią reputaciją susikūrė. Visai kas kita buvo šalia sėdintis šviesiaplaukis narcizas. Nors po pažinties su naujos bendraklasės artimaisiais jaunuolis pats nusprendė vaidinti nenutuokiantį kas vyksta pašalietį, jis nesitikėjo išgirsti tokio įžeidimo iš žmogaus, težinančio jo vardą. Suspaudęs kumščius taip stipriai, kad net pirštų kaulai pradėjo traškėti, Lokis ruošėsi trenkti taip pat ant kojų pašokusiam blondinui. Trenkti į saulės rezginį ir padėti limonadui dar kartą išvysti pasaulį ar palikti dailią mėlynę ant išvaizdaus vaikino žandikaulio? Nespėjęs nuspręsti jaunas vyras nulenkė galvą žemyn. Pažvelgęs į savo pilvą Lokis išpūtė pilkšvai mėlynas akis.

Kaip? Kodėl?

Vėl nukreipęs žvilgsnį į Sebastianą pamatė piktdžiugišką jo šypseną. Lokis, stipriai sukandęs apatinę lūpą, apsidairė aplink. Regis, situacija linksmino ne tik įžūlų apsimetėlį, o ir visus kitus, sėdinčius prie stalo, žmones.

Ar tai koks nors pokštas? Taip, tikriausiai...

Keletą mažų žingsnelių atgal žengęs vaikinas susvyravo. Jį pykino, kilo jausmas, kad skrandyje potvynis, o širdis stabtelėjo atsikvėpti. Brolis? Koks dar brolis!? Lokis negali, paprasčiausiai negali būti šio rudaakio broliu!

- Ar tu būsi naujas mano broliukas? - klausimą pakartojo šešiametis, įrėmęs smakrą į vaikino pilvą ir rankomis apsivijęs klubus. Didelės vaiko akys, nuoširdžiai nekalta šypsena ir kaži ką primenantys veido kontūrai išgąsdino Lokį. Nejau mama buvo teisi ir jo tėvas tikrai turi daugiau vaikų? Nejau Hokas iš tiesų stengiasi susilaukti konkretaus palikuonių skaičiaus ir Lokis bei šis mielas berniukas tėra beprasmiai numeriai?

- Ne, Osi, jis tik... Tik senas pažįstamas. Jis netaps nauju broliu, - į klausimą, skirtą Lokiui, sunkiai rinkdama žodžius atsakė Sofija. Vaikinui beliko tik nusišypsojus linktelti galva. - Jis draugas, bet nauju pusbroliu netaps. Manau...

Kad ir kaip Sofija stengėsi tai nuslėpti, jai buvo akivaizdžiai nejauku, kad vaikas taip džiugiai priėmė vaikiną, kurį ji nuolat vadina idiotu. Sebastianas, neslėpdamas plačios šypsenos, tyliai krizeno. Kažkodėl ši situacija jam pasirodė ypač linksma. Edvardui krenkštelėjus, pilkaakis tik truktelėjo pečiais tarsi klaustų, kas čia tokio. Vis dar nustebęs Lokis atsargiai uždėjo ranką ant prie jo pilvo prisiglaudusio Osiu pavadinto berniuko nugaros. Nejaukią akimirką pertraukė suskambėjęs Lokio mobilusis. Iš kairiosios vaikino švarko kišenės ištraukusi telefoną suskilusiu ekranu Sofija, netardama nė žodžio, atsiliepė, tuo pačiu metu įjungdama garsiakalbį. Osiu vadintas berniukas nubėgo pas jį kviečiančius draugus. Regis, tai jis šventė gimtadienį...