Ailas

20.

Teiloras sugrįžo į Brisbano viešbučio kambarį, kuriame nakvojo pastarąsias dvi naktis. Lygiai taip pat, kaip iškeliavo, taip ir sugrįžo - Dvasios dakumo pagalba. Dvasios dakumas gebėjo keliauti po visą pasaulį. Kai kartu su savimi pasiimdavo šeimininką, aplinkiniams atrodydavo, kad asmuo miega, nors iš tiesų jo siela būdavo apleidusi kūną. It tolimus atgarsius žmogus girdėdavo, kas buvo kalbama šalia jo, tačiau matydavo tai, kas vyksta jo aplankytoje vietoje. Niekas nežinojo, kad buvo aplankytas Dvasios dakumo šeimininko, jo nematė, galėjo pereiti kiaurai, tad ir nebijojo. Būtent dėl šios priežasties praeitą naktį Teiloras gavo progą stebėti Delaną ir jo susitikimą su tamsiaakiu vaikinu. Vos keli žmonės žinojo apie šio vaikino egzistenciją, tačiau nei vienas nenutuokė, koks tikrasis jo vardas, tad vadino Sadžiu.

Sadis - vienišumo dakumas. Šis dakumas nebuvo labai stiprus, tačiau visi pritarė, kad naudingas. Jis gebėjo padėti šeimininkui bei nurodytiems individams pasijusti esant vieniems. Žmogus galėjo sėdėti triukšmingame autobuse, jam į ausį galėjo klykti naujo žaislo negavęs vaikas, bet jam vis tiek atrodydavo, kad jis visiškai vienas.

Tai buvo naudinga senajame pasaulyje, tai yra naudinga naujajame. Gebėjimas atsiriboti nuo aplinkos poveikio padeda ne tik greičiau nudirbti darbus, pailsėti, bet ir susikaupti esant reikalui. Į pavojingą padėtį patekęs asmuo turi daugiau šansų išgyventi, jei nurimsta ir pamiršta apie grėsmę. Kita vertus, vienatvė gali slėgti. Ir būtent tuo agentai naudojosi - įsakydavo vienišumo dakumui paskandinti žmogų vienatvėje. Toks individas pasijusdavo nereikšmingu, beverčiu ir arba nusižudydavo, arba tapdavo apatiškas viskam, kas vyksta. O, kaip žinojo visi dakumų medžiotojai, apatiškas agentas ne tik yra prastas pagalbininkas, jis tampa našta.

Ne, Sadžiu šis vaikinas buvo pramintas ne dėl to, kad turi vienatvės dakumo galių ar veikia vienas. Taip jį pavadino Ofigo įkūrėjai, nes vaikinas nebuvo pažįstamas, jokios informacijos apie jį nebuvo įmanoma rasti, tarsi jis neegzistuotų. Bet jis atrodė lygiai taip pat, kaip atrodė jų draugas, prieš gerus dvidešimt metų žuvęs kovoje su priešu.

Sadis Heriras pasiaukojo dėl savo draugų, dėl visos komandos.

Teiloras buvo matęs abiejų jaunuolių nuotraukas, tačiau visos Heriro nuotraukos buvo geros kokybės, jo veidas gerai matomas, o štai bevardžio tamsiaakio vaikino fotografijos neryškios, prastas apšvietimas ir ant veido krintantys šešėliai trukdė susikaupti žvelgiant į veidą. Tik išvydęs gyvą žmogų suprato, kad jie ne šiaip panašūs, jie identiški.

Teiloras žinojo - kad ir kas šis jaunuolis, anksčiau ar vėliau jis užsuks ir į jo kiemą. Pamatęs, kad vaikinas jau pradėjo medžioklę, suvokė turįs pasiskubinti. Kitaip jo planas nueis perniek. Kambario, kuriuo dalijosi su Sofija ir Dante, vonioje į savo atspindį veidrodyje užsispoksojęs vyras prisiminė dar vieną dalyką. Jei kas nors sužinos jo paslaptis, gyvų nebeliks anksčiau nei numatyta.

- Aš negaliu, paprasčiausiai negaliu niekam apie tai pasakoti, niekas negali to sužinoti, ypač Sofija.

- Ko negalime sužinoti? Ką slepi? - paklausė tyliai duris pravėręs Dantė.

Teiloras sutriko. Kodėl Dantė čia? Jis girdėjo, kaip užsitrenkė kambario durys. Galvojo, kad bičiuliai išėjo, palikdami jį triviečio kambario vonios kambaryje. Kodėl jis nepagalvojo užsirakinti durų?  Kol Teiloras mintyse karūnavo save kvailių karaliumi, įsitempęs ir įtariai prisimerkęs Dantė lėtai artinosi. 

- Ką slepi ir kodėl tau taip svarbu, kad to nesužinotų Sofija?

Teiloras keletą kartų sužiopčiojo it į krantą išmesta žuvis. Jis nežinojo, ką daryti. Sakyti tiesą? Tada viskas sugrius. Prasmegs ne tik jis pats, nusitemps ir draugus, jų šeimas, pažįstamus. Galiausiai ši smegduobė įtrauks visus. Meluoti? Kiek galima? O ir įtikinamos istorijos kurpimui laiko nebuvo. Vaikinas įkliuvo. 

Reikėjo naujo plano. Greitai.

Akylai stebintis savo vaikystės draugą Dantė uždarė ir užrakino vonios kambario duris. Pasirengęs kovoti su broliu vadinamu jaunuoliu, jei tik prireiks, įsitempęs spoksojo į jo akis.  Nugara atsirėmė į medieną, sukryžiavo raumeningas rankas ant krūtinės. Kažkas pasikeitė ir vaikinas buvo pasirengęs išsiaiškinti, kas. 

- Jau kuris laikas stebiu tave. Niekaip nesuprantu, ką, bet tu akivaizdžiai slepi kažką svarbaus. Kur įsivėlei?

- Niekur, prisiekiu! - suskubo išsiginti Teiloras. Pernelyg skubus atsakymas, drebantis balsas bei į šalis lakstančios akys išdavė vaikiną, jam to nejaučiant. 

Toks staigus atsakas bei virpantis pašnekovo balsas dar labiau sudomino Dantę. Jis dalyvavo ne vienoje apklausoje, matė, kaip vykdomi tardymai. Žinojo, kad šitaip į užduotus klausimus reaguojantys individai visada ką nors slepia. Nusprendęs pasinaudoti tėvo patarimu, išgirstu prieš išvykstant iš namų, Dantė nebyliai sutiko pažaisti šį žaidimą.

- O gal tu ir sakai tiesą... Tik nutyli, kad, pavyzdžiui, apie šią užduotį žinai gerokai daugiau nei mes? Ar dėl to nenorėjai važiuoti?

- Ką tu... Ne, tikrai ne! 

Dantė nemirksėdamas žvelgė Teilorui į akis. Jis pirmą kartą gyvenime suabejojo artimo žmogaus patikimumu. Vos šešerių be tėvų likęs Dantė nepažinojo keisto įtarinėjimo kartėlio. Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad dėl jo nesėkmių gali būti kaltas vienas iš artimųjų. Niekada. Tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Dabar kaži kas širdyje krebždėjo. Krebždėjo, krutėjo ir, ėsdamas gyvą širdies raumenį, kartojo: „jis kaltas, kaltas, kaltas... Jis kaži ką slepia, nutyli, nenori pripažinti... Jis kaltas, kaltas, kaltas..."

Negebantis atlaikyti įtaraus Dantės žvilgsnio Teiloras nulenkė galvą. Jautėsi kaltas, beprotiškai kaltas. Jam atrodė, kad nuvylė ne tik Dantę, teisingumo iš jo besitikinčius tėvus, bet ir mažąją sesutę, visada palaikančią jį. Žvelgė į baltas grindų plyteles ir pilkas kojines. It patyrusio lankininko paleista strėlė jo smegenis pasiekė mintis, kad galbūt, tik galbūt, meluodamas jis klimpsta tik dar giliau. Galbūt jis ne padeda, o kenkia. Galbūt po kiekvieno melo, kiekvieno neteisingo poelgio jo širdis ir siela aptemsta. Galbūt jau dabar širdis ir siela yra juodesnės nei vaikino kojinės? Nusprendęs papasakoti visą tiesą jaunuolis drąsiai pažvelgė į žalias akis ir dar kartą pamelavo.

- Aš... Aš gėjus.

Suuodęs melą Dantė atsiduso. Nusivylė draugu. Tai buvo be galo prastas melas, o prieš jį stovėjo nevykęs melagis, ginkluotas kvailais pasiteisinimais. Dantei nusviro rankos. Jis giliai įkvėpė, kaži kur krūtinėje suskaudo supratus, jog artimiausiu bičiuliu nebegali pasitikėti. Nusprendė apsimesti, kad patikėjo nevykusiu pasiteisinimu. Atrakino duris, žengęs žingsnį sustojo. Vis dar nusigręžęs nuo draugo perspėjo neužtrukti.

- Visi kiti laukia viešbučio kavinėje, neverskime jų laukti.

Teiloras linktelėjo. Ką galėjo atsakyti? Jis vis dar nebuvo sugalvojęs, kaip įtikinti vaikiną, kad jo melas buvo tiesa. Dantė leido bičiuliui eiti pirmam, pats užrakino duris, įsimetė kambario raktą į kišenę. Raukydamasis stiprėjosi vaikinui į nugarą.

„Dėl jo sudegsime visi."