Ailas

18.

Biblioteką primenanti patalpa su daugybe knygų pilnų lentynų skendo tamsoje. Fantastikos ir siaubo žanrų knygų serijos, romanai, poezija, trisdešimties metų ir senesnės sutartys, laiškai... Viskas turėjo savo vietą, buvo išrikiuoti abėcėlės tvarka. Erdvus kambarys su didžiuliais langais, regis, buvo gyvas. Vos įžengus pro duris, prieš akis atsiverdavo iki pat lubų nutįsusios medinės lentynos. Apsidairius į šalis kairiajame kampe buvo galima pamatyti fotelį bei nedidelį stalą, prie kurio patalpos savininkas gerdavo kavą. Dešiniajame kampe buvo dar kelios lentynos su suvenyrinėmis statulėlėmis, dėžutėje sukrautais papuošalais ir rašomasis stalas. Ant plataus stalo prikrauta daugybė popierių: sutarčių, piešinių, laiškų.

Minkštoje biuro kėdėje sėdėjęs ir galvą ant stalo padėjęs vyras krūptelėjo.

Danguje padėtį pakeitęs mėnulis pažvelgė pro kitą langą. Naktyje spindinti akis apšvietė vienintelio pastate esančio gyvo žmogaus veidą, taip jį prižadindamas. Vaikinas išsitiesė, pasirąžė. Nusižiovauti nespėjęs sulaukė tylaus „labas rytas". Nesivargindamas atsakyti tik tyliai linktelėjo. Jautė, kad buvo pastebėtas, šis pastatas gyvavo dėl jo ir žinojo viską apie jį.

- Na, mano Juodoji skyle, ką šiandien veiksime? - tarp knygų lentynų nuaidėjo prikimęs balsas.

- Eisime į kapines. Šiandien dvidešimtosios mirties metinės.

Kilstelėjęs antakį jaunuolis pažvelgė į ant sienoje įkaltos vinies pakabintą kalendorių. Nusistebėjo supratęs, kad ant šios sienos tas pats kalendorius kabo jau penkerius metus. Pagalvojo, kad galbūt jau laikas nusipirkti naują.

- Taip, grįždamas iš kapinių užsuksiu į parduotuvę, - nusprendė jis.

...

Priklaupęs ant vieno kelio vaikinas uždegė žvakę. Atsidusęs uždegė dar kelias. Keletas žvakių virto dvidešimčia. Jaunuolis liūdnai šyptelėjo, pagalvojęs, kad šiemet dvidešimt žvakių simbolizuoja ne tik dvidešimt gyvybių, bet ir dvidešimt metų. 

Ant plataus kapo dailia linija iš žvakių greitai buvo išdėliotas stilizuotas žaibas. Nuo silpno vėjelio virpančios ugnys po stiklo gaubtais šoko tik joms suprantamą šokį. Žaibas drebėjo, krutėjo it ieškodamas, kam kirsti. Bet paryčiais tuščiose kapinėse stypsojo tik vienas žmogus.

- Iš tolo žvelgiant atrodo, kad jūs esate iš dangaus nukritusios žvaigždės. Kita vertus, galbūt mes, dakumų medžiotojai, ir esame tos kritusios žvaigždės? Juk ir vieni, ir kiti galiausiai užgęstame, nespėję atsisveikinti... 

Ant akmens tebuvo išraižyti vieno mirusiojo vardas ir pavardė. Nei gimimo ar mirties datų, nei kryžiaus ar kitokio antkapio papuošimo, nei liūdinčiųjų sąrašo nebuvo. Tik du žodžiai: „Sadis Heriras" ant dvidešimties sužalotų sielų prieglobsčiu tapusio kapo.

Šviesia, veik balta oda aptraukti pirštai paglostė drėgną žemę. Pirštų pagalvėlės pajuodo, ilgi laibi pirštai susigniaužė į kumštį. Sauja drėgno grumsto švelniai apglėbė vaikino delną.

- Tik tu... Tik tu man likai. Be tavęs aš nebesu aš, be tavęs nebėra manęs... Tik tu esi tamsesnė už mano sielą, - kalbėjo jaunuolis, priglaudęs saują žemių prie skruosto.

Skruostu, tada žandikauliu ir žemyn kaklu žemės nusileido iki klūpinčiojo krūtinės. Kita ranka vaikinas patempė baltinių medžiagą šalin, taip visiškai apnuogindamas krūtinę ir išplėšdamas keletą sagų. Neseniai lijo, tai buvo akivaizdu iš drėgnos žemės, balų, užsilikusių lietaus lašelių ant medžių ir krūmų lapų. Niūrus dangus ruošėsi dar kartą išlieti savo pyktį ant kadaise gyvenusių žmonių. Tačiau šią akimirką jaunuolio tai nejaudino.