Ailas

11.

Pasišlykštėjęs vaizdu Lokis stebėjo, kaip ramiai Sofija užrišo siūlo galiukus, kad susiūta žaizda ant Niko kojos vėl neatsivertų. Dar kartą dezinfekavusi žaizdą bei įsitikinusi, kad viskas gerai, mergina pleistru užklijavo siūles, švelniai paglostė Niko krumplius. Sukandęs dantis, stipriai užmerkęs akis ir suspaudęs kumščius taip, kad net krumpliai pabalo, vaikinas kentė didžiulį skausmą. Mintyse pasitaręs su savimi Lokis nusprendė, kad nors ir nežino, kas per padarai yra plojazai, nenorėtų su jais susidurti. Puikiai suprato, pats tokios kančios neištvertų. Vos Lokis atsipalaidavo, nuraminęs save mintimi, jog viskas baigta, jo telefonas vėl suvibravo. Brūkštelėjęs pirštu per ekraną balsiai perskaitė gautos žinutės tekstą.

„Vis dar laukiu tavęs traukinių stotyje. Primenu, jei nepasirodysi, kentės tavo naujieji draugai. Nepamiršk merginos, man ji reikalinga. Duodu tau dar dvidešimt minučių."

Iki tol prieš Niką klūpėjusi Sofija atsistojo, drėgna servetėle brūkštelėjo per pirštų pagalvėles, taip panaikindama svetimą kraują nuo savo odos, rankomis nusivalė kelius. Susiraukusi pažvelgė į Lokį, puse lūpų šyptelėjo, suvokusi, koks naivus jos naujasis bendraklasis yra. Vaikinas iš tiesų tikėjosi užbaigti kelis dešimtmečius trunkantį karą paprasčiausiai susitikdamas su tėvu ir jo atsiprašydamas? Mergina papurtė galvą. Jei viskas būtų taip paprasta! Abu sužeisti vaikinai vis dar sėdėjo ant sofos, Markas užsimerkęs ilsėjosi, padėjęs galvą ant Niko peties. Edvardas nemirksėdamas spoksojo į Lokį, bandydamas suprasti, jaunuolis neatsargus išdavikas ar paprasčiausiai naivus kvailys. Vyras susimąstė. Juk galėjo taip nutikti, kad Hokas pervertino sūnaus gebėjimus, tiesa? Kita vertus, vaikystės bičiulis niekada nerizikuoja ir išimčių netaiko, tad nebūtų siuntęs Lokio į priešų gūžtą pirmiau neįsitikinęs, jog vaikinas bus pajėgus susitvarkyti su užduotimi... Edvardas prisimerkė ir nužvelgė Lokį nuo galvos iki kojų jau nebežinia, kelintą kartą. Jaunuolis tikrai buvo įtartinas, tačiau nepakankamai, kad būtų galima jį pasmerkti myriop neištardžius. 

- Tėti, tu nė neįsivaizduoji, koks chaosas kilo Ofige, kai Leo pasakė apie hosbus! Visi laksto iš vieno kampo į kitą nežinodami, ką daryti, - Edvardo mintis apie svečią nutraukė Dantės, prieš daugiau nei pusvalandį išėjusio kartu su Leonardu, skambutis. - Edmundas šaukia skubų susirinkimą. Po valandos susitinkame Štriche, tuo metu ten vyks vaikų gimtadienio šventė, niekas nepastebės mūsų. Beje, Daviljus liepė atsivesti ir naujoką, kurio vardas jam nepatiko.

Pastebėjusi klausiamą Lokio žvilgsnį Sofija paaiškino, kad „Štrichu" sutrumpintai vadinama „Tiksliojo štricho" kavinė. Kavinė, įkurta Timoro jūros pakrantėje, yra savotiškas skubių susitikimų centras. Tai populiari vieta, kurioje neretai organizuojamos įvairios šventės, teminiai vakarai, vasarą „Tiksliojo štricho" kieme vyksta koncertai, todėl gausesnis lankytojų skaičius nieko nestebina. Edvardas pridūrė, jog viešos vietos yra tinkamiausios susitikimams - niekas nežinos, dėl ko iš tiesų buvo susirinkta. Galbūt tai skubus pasitarimas, o gal tik draugiškas pasisėdėjimas ar kokios nors šventės paminėjimas. Nei vienas prašalietis to nesužinos, paklausti negalės, o dėl variantų gausos savo įtarimais pasitikėti neišdrįs. 

Leonardas ir Dantė jau buvo išėję anksčiau. Niekas neieškojo Teiloro, regis, nė nenustebo, kad vaikino bute nebėra. Kruopščiai nusiplovusi rankas Sofija persimetė kuprinės petnešą per kairįjį petį, šnairai pažvelgė į Lokį. Akimirką Lokiui pasirodė, jog ji kaltina vaikiną dėl iškilusios problemos arba smerkia už buvimą priešo sūnumi. Šyptelėjęs papurtė galvą. Ne jis pasirinko, kokioje šeimoje gimti, jis nenusprendė norįs turėti tokį tėvą kaip Hokas. Juk Sofija protinga mergina, tikrai neteis jo už tai, ko negali pakeisti, tiesa? Edvardas pačiupo raktus, gulėjusius ant virtuvės stalo, pirmiausia išleido porelę paauglių, tada išėjo pats ir užrakino duris. Nikas liko bute, nes dėl skaudamos kojos negalėjo paeiti, o Markas nenorėjo palikti mylimo vaikino vieno ir dar sužeisto, tad pasiliko kartu.