Ailas

9.

Pasikartojančių smūgių į medieną garsas aidėjo ne tik visame bute, bet ir Lokio galvoje. Jam atrodė, kad ne žmogus, ne dar nepažinta asmenybė nori įžengti į namus, Lokiui vaidenosi, kad jį atsivijo pats chaosas su sava palyda, kurioje atsirado vietos ir niekšybei, apmaudui, kančiai bei žiaurumui. Apgraibomis suradęs Sofijos ranką, vaikinas ją suspaudė savame delne. Norėjosi verkti, klyksmu sudraskyti balso stygas, parpuolus ant kelių išlieti visas nuoskaudas, baimes, žemyn velkančias mintis, nusiplėšti nuo pavargusio kūno dailiai saulėje įdegusią odą, tačiau vaikinas žinojo - taip negalima.

Dar ne...!

Vyras, dar keletą kartų stipriai pabeldęs į duris, sugriežė dantimis, kišenėje susirado raktą bei juo atrakino dvigubą šarvuotų durų spyną. Įžengęs vidun nusivilko ir ant pakabos pakabino juodą kostiuminį švarką, nusiavė tokios pat spalvos lakuotus batus, pasitaisė marškinių apykaklę. Regis, apsvarstydamas viską: žingsnį, įkvėpimą, net juodo plauko virptelėjimą, vyras žengė gilyn į butą. Sustojęs prieš pat sofą, ant kurios sėdėjo Lokis ir Sofija, vidutinio amžiaus vyriškis linktelėjo galva, šitaip nebyliai pasisveikindamas. Įbaugintas nedraugiško žvilgsnio Lokis vėlei paleido merginos riešą.

- Norėčiau susipažinti su tavimi, jaunuoli. Aš Edvardas, - plati šypsena vyro veide nesėkmingai slėpė įsiūtį.

Sutrikęs ir išsigandęs, apimtas panikos, nežinantis, ką daryti, Lokis primerkė pilkšvai mėlynas akis. Norėjosi čiupti bendraklasei už rankos ir lėkti kuo toliau nuo žudančiu žvilgsniu juodu gręžiančio vyro. Kas žino, galbūt naujasis svečias yra tėvo pakalikas? Galbūt atėjo įsitikinti, ar paauglys tikrai viduje, prieš čia įgriūnant ir pačiam tėvui? Galbūt visas namas jau apsuptas iki protezų ginkluotų niekšų?

Pašokusi ant kojų Sofija apkabino Edvardą, vyras tvirtai suspaudė liesą merginos kūną glėbyje, kairiąja ranka lengvai pašiaušė ilgus, gumyte surištus plaukus. Regis, mergina ne tik pažinojo, bet ir mylėjo atėjūną... Svečias sutriko. Kas, jei Sofija tave čia atsivedė tik tam, kad galutinai supančiotų? Galbūt tai spąstai ir norėdamas apsaugoti iš pažiūros niekuo dėtą merginą, įkliuvai pats? Lyg pūgos sukelta kalnų sniego griūtis vaikino galvoje nusirito įtarimas, tačiau Lokis nusprendė užgniaužti kylantį klausimą apie išdavystę. Dar ankstyvoje vaikystėje įsitikinęs, kad apsimetinėjant kvailiu gerokai lengviau pergudrauti aplinkinius, vaikinas nusprendė palaukti, kol tiesa pati išaiškės. Žmonės, manantys, jog šalia jų sėdi naivus kvailelis, neretai pasako daug daugiau nei pasakytų protingu laikomam individui. Apie tai pagalvojęs vaikinas prisiminė ir mėgstamą mylimos neseniai į pensiją išėjusios mokytojos frazę apie tai, kad vienaip ar kitaip, visi žmonės pačiu tinkamiausiu metu parodo tikruosius savo veidus.

Sumišimą, kilusį Lokio galvoje, vėlesniam laikui perkėlė iš balkono sugrįžęs Leonardas. Nebyliai žvilgsniu paklausęs vyriškio pritarimo ir sulaukęs padrąsinančio linktelėjimo, trumpai papasakojo apie priežastį, dėl kurios yra ieškomas, o tada parodė hiledu pavadintą papuošalą. Iš kišenės ir vėl ištrauktas pakabukas sužvilgėjo sodraus atspalvio žalia spalva. Prisipažinęs, kad nugvelbė tėvo garbinamą papuošalą, taip norėdamas atkeršyti vyrui už išdavystę vaikystėje, Lokis pasiteiravo, kas tokie yra Leonardas bei Edvardas, iš kur jiedu žino, kad vaikino rankoje guli ne paprastas pakabukas. Nedaugžodžiaudami vyrai atsakė esantys šių retų daiktų kolekcionieriai. 

Pats vaikinas nesuprato, iš kur kilo netikėta pasitikėjimo pašnekovais banga, tačiau vienu kvėptelėjimu papasakojo Sofijai, Edvardui ir Leonardui apie bjaurų tėvo poelgį vaikystėje, prisipažino ne kartą matęs jį žengiantį gatve, tačiau nei karto negavęs progos pasikalbėti, mat vyriškis kaskart sugebėdavo pabėgti. Tuomet pasidalino ir kraupiais įtarimais, kurių nepasakojo net policijos pareigūnams: